Andrius Stočkus: „Dalelytė „psi-” daugeliui vis dar sukelia baimę”

Vienas iš trijų mūsų šalyje šiuo metu esančių sporto psichologų, imtynių treneris Andrius Stočkus: "Mes esame suvaržyti stereotipo, kad psichologas reikalingas tik kvailiui".Sporto psichologija, užsienyje priimama kaip savaime suprantamas dalykas, Lietuvoje vis dar žengia pirmuosius žingsnius.

Priežasčių, kodėl nepavyksta atrasti tinkamos nišos, yra įvairių, taip sako vieno iš trijų mūsų šalyje šiuo metu esančių sporto psichologų, Šiaulių universitete sporto psichologiją dėstantis ir Klaipėdos universitete edukologijos doktorantūrą studijuojantis 27 metų Šiaulių „Atžalyno” sporto mokyklos graikų-romėnų bei moterų imtynių treneris Andrius Stočkus. Ryškiausios - lėšų stygius, specialistų ir informacijos stoka bei visuomenėje vyraujantys stereotipai.

- Su sportu nesusiję žmonės, ko gero, net nėra girdėję apie Jūsų darbą. Kas yra ta sporto psichologija?

- Tai psichologijos mokslų šaka, kuri nagrinėja sportininko psichikos dėsningumus specifinės sporto veiklos salygomis. Paprasčiau tariant, sporto psichologo darbas apima visus dalykus, susijusius su psichologija. Tai ir nerimo, baimių ir jaudulio, kylančių prieš varžybas, įveikimas. Jis treniruoja ne kūną, o sportininko sielą ir protą. Tai – itin svarbu, nes dažnai sportininkas skina laurus ne dėl puikiai ištreniruoto kūno ar didelės raumenų masės, o dėl tinkamo psichologinio pasirengimo. To šiais laikais itin dažnai pasigendama.

- Kuo sporto psichologija skiriasi nuo įprastos psichologijos?

- Kaip ir minėjau, viskas vyksta sportinės veiklos sąlygomis. Amerikoje yra skiriami du sporto psichologų tipai: teoriniai ir klinikiniai. Lietuvoje rengiami tik pirmieji, kurie gali treniruoti psichologinius įgūdžius, mokyti sportininką atsipalaiduoti, nusiteikti varžyboms. Klinikiniai „lenda giliau” ir prireikus gali skirti tam tikrus vaistus.

- Kaip Jūs nusprendėte tapti sporto psichologu?

- Visada labai norėjau būti treneriu, nes Šiauliuose turėjau puikių pavyzdžių – treniravausi pas Aivarą Kaselį ir Vidmantą Žibutį, tačiau vėliau, kai mokiausi Kaune, man pačiam dažniau reikėdavo ne trenerio, o sporto psichologo pagalbos. Mane nuolat kamuodavo priešvaržybinis jaudulys. Kiekvieną sportininką, pradėjusį siekti aukštų rezultatų, kiekvienos varžybos tarsi įpareigoja ir kartais psichologinis spaudimas būna tiesiog per sunkus bei sukelia didelę įtampą. Sportininko būsena varžybų dieną yra svarbiausias pasiruošimo varžyboms elementas, tad jis turi išmokti atsipalaiduoti ir pasitikėti savo jėgomis. Dabar galiu drąsiai pasakyti, kad tapęs sporto psichologu neprašoviau pro šalį, nes į darbą einu su šypsena. Sakoma, kad mylimas darbas – malonumas, o ne darbas, tad aš kasryt skubu ne į darbą, - šypsosi visur suspėjantis A. Stočkus. - Sporto psichologas – nematoma asmenybė, kuriai neatitenka jokie laurai, tačiau man jų ir nereikia.

- Ar pavyksta atsiriboti nuo sportininkų išsakytų problemų?

- Sportas – tai trenerio ir sportininko sąveika. Nenuostabu, kad strategai dažnai būna labai užimti ir kartais bendravimas su auklėtiniais lieka paskutinėje vietoje. Būtent šį trūkumą gali kompensuoti sporto psichologas ir „sugerti” blogą ar gerą kliento energiją, tačiau tai – nėra svarbiausia jo darbo sritis. Žinoma, reikia išmokti šiek tiek atsiriboti ir „išspausti svetimų energijų kempinę”, nesusitapatinti su savimi... Kaip bebūtų, nematau nieko blogo, jeigu sporto psichologas, išklausęs kitų problemas, eina pas kolegą ir pats atsiduria kliento vietoje. Kol kas man šito dar neprireikė, tačiau ką gali žinoti, gal išauš ir tokia diena.

- Kaip vyksta konsultacija? Jūs sėdite ir klausote, o ant kušetės patogiai įsitaisęs sportininkas atveria Jums savo širdį?

- Ne, viskas vyksta kur kas paprasčiau. Ji gali vykti ir kabinete, ir sporto salėje, ir stadione... Nėra dalykų, virtusių tam tikrais stereotipais, kad vienas guli, o kitas – klauso. Žinoma, dažnai tenka išklausyti ir išgirsti tai, ko treneris paprasčiausiai nebegirdi.

- Esate ir treneris, ir sporto psichologas. Padedate tik sportininkams, ar duodate patarimų ir kolegoms?

- Mūsų kolektyvas – labai puikus. Mes visi vienas kitą papildome. Aš – šviežių žinių teoretikas, kiti treneriai – praktikai, sukaupę nemenką „kraitį” patirties, tad mūsų komanda sugeba nulipdyti startams puikiai pasirengusius sportininkus. Dirbame gražiai ir suderintai, neturėjome pykčių (pabeldžia į stalą) ir tikiuosi, kad jų nebus. Kalbant apie patarimus, čia reikėtų elgtis labai taktiškai. Būna, kad matau, jog kažką reikia daryti kitaip. Imtynių salės kolegos kreipiasi, klausia. Džiugu, tam ir esu, kad galėčiau padėti srityje, kurią išmanau.

Bandant patarti kitų sporto šakų treneriams, kaip jau minėjau, reikia būti atsargiam. Patarimas vyresnio amžiaus žmogui gali atrodyti kaip pamokymas ir netgi įžeisti. Žinoma, protingas mokymą priims teigiamai ir pasisems naudos, tačiau dažnas tuose pačiuose seminaruose į jaunesnį specialistą žiūri tarsi klausdamas: „Na ir ką tu man čia dabar papasakosi? Aš dirbu jau penkiasdešimt metų, o tu...” Būna visko, bet reikia išlaikyti tam tikrą distanciją.

- Paskutiniu metu tiek treneriai, tiek sportininkai norimo rezultato nepasiekimą aiškina psichologinėmis problemomis. Po pralaimėjimų dažnai skamba frazė „psichologinė duobė”. Kur slypi ši problema?

- Lengviausia apkaltinti sportininką, nes jis žaidė, vykdė nurodymus. Pastebėjau, kad labai retas treneris prisiima kaltę sau. Dažniausiai kalta lieka psichologija, juk reikia rasti atpirkimo ožį, tačiau jeigu sportininkas nesirengė psichologiškai, kaip galima kaltinti, kad atsidūrė „duobėje”? Jeigu sportininkas ir treneris dirba kryptingai - pagal tam tikrus metodus ir taisykles, nes sporto psichologija nėra vien pokalbiai, įmanoma pasirengti. Visai kas kita treneriai, kurie nėra susidūrę su sporto psichologija. Kaip jie gali parengti auklėtinius? Tuomet „psichologinėje duobėje” jie gulės po kiekvienų varžybų.

Derėtų nepamiršti, kad netgi sporto psichologas, dirbdamas su klientu mėnesį, nepasieks norimų rezultatų, nes jo užduotis yra duoti meškerę, o sportininko – sugauti žuvį. Nėra tabletės, kurią davęs padarysi sportininką nepažeidžiamą.

- Jeigu sporto psichologas toks būtinas, kodėl jų Lietuvoje yra vos trys?

- Taip, mūsų, oficialiai dirbančių sporto psichologais, visoje šalyje yra tik trys. Geras klausimas. Užsienyje yra taip. Trys Amerikos olimpinės rinktinės nariai  turi vieną sporto psichologą. Pas mus viskas tik pradeda judėti... Dar nepriimtina nuostata, kad sporte turi būti ne tik treneriai, sportininkai, bet ir sporto psichologai, mokslininkai, gydytojai, kineziterapeutas. Visa komanda, kuri gali nulipdyti puikios būklės sportininką. Kol taip nebus, niekas nepasikeis. Žinoma, Lietuvoje nėra tiek lėšų, mes neprilygstame užatlantės komandoms. Svarbų vaidmenį atlieka ir požiūris, kad tai nėra būtinas dalykas ir be jo įmanoma išsiversti, nors akivaizdu, kad psichologija sporte – itin svarbi.

- Į jus gali kreiptis tik imtynininkai, ar bet kuris miesto sportininkas?

- Bendrauju ne tik su imtynių atstovais. Sporto psichologas padeda ne tik įveikti jaudulį ar nerimą, bet ir išspręsti komandų vidaus nesutarimus. Dirbome su krepšininkais, futbolo komanda, šachmatininkais, teko padirbėti su žolės riedulio ekipa „Gintra-Strektė-Universitetas”. Šakų diapazonas – labai platus, tačiau geriausia būtų, jei kiekviena sporto šaka turėtų atskirą sporto psichologą, nes visų jų specifika – skiriasi. Puikiausias pavyzdys – vienas ugniagesys, policininkas ir medikas juk nesusitvarkytų su Šiaulių miesto problemomis...

- Kaip reaguojate į visuomenėje vyraujančią nuomonę, kad psichologas reikalingas tik psichiškai nesveikiems asmenims?

- Taip, mes esame suvaržyti stereotipo, kad psichologas reikalingas tik kvailiui. Žodžiu „psichologija” sporto pasaulyje dažnai manipuliuojama, tačiau kai pradedama kalbėti apie profesionalią pagalbą, paaiškėja, kad dalelytė „psi-” vis dar žadina baimę. Daugelis mano, kad psichologas nepadės – ateis, pamėtys anketų, kurias reikia užpildyti, ir jo darbas baigtas. Tikiuosi, kad laikui bėgant viskas pasikeis. Mums reikia tik laiko, per kurį būtina peržengti ar sulaužyti visuomenės požiūrį. Kol kas visi tik kalba, kad reikia, tačiau daryti – nieko nedaro.

- Kas Jūs savo sportininkams, su kuriais dirbate? Tėvas, griežtas mokytojas, draugas?

- Esu reiklus draugas. Mano nuomone, tam tikra distancija tarp trenerio ir auklėtinio turi išlikti. Tiesa, tai neturi būti autokratinis valdymas. Kaip buvęs sportininkas galiu pasakyti, kad treneris turi būti draugas, patarėjas ne tik sporte, bet ir gyvenime, tačiau negali nusileisti iki vieno lygmens. Treneris turi būti be galo empatiškas žmogus, kuris nori būti tarp kitų žmonių, mokėti bendrauti. Pastebėjau, kad dažnas puikus specialistas turi rimtų bendravimo problemų...

- Kada sporto psichologo pagalba yra reikalingiausia – vaikystėje, kai prasideda sportinė raida, ar jau brandžiame amžiuje?

- Mano patirtis dar neleidžia skirti tokių kategorijų, tačiau brendimo laikotarpis – išskirtinis tarpsnis kiekvieno paauglio gyvenime. Sportininkai – ne išimtis. Tai taikytina ir merginoms, ir vaikinams. Stengiamės tai suprasti, nes ir patys tokie buvome. Tiesa, pastebėta, kad su pralaimėjimu sunkiau susitaikyti ne tik paaugliams, bet ir karjerą baigiantiems sportininkams.

- Esate ne tik graikų-romėnų, bet ir moterų imtynių treneris. Gal ryškūs sunkumai būdingi atskirai merginoms ir vaikinams?

- Moterų imtynės – dar embriono stadijoje. Dabar turime grupę, su kuria galime dirbti nuosekliai ir kryptingai. Vyriausioms merginoms – tik aštuoniolika metų. Nepaisant to, darbas su moterimis – kur kas sunkesnis, nei su vaikinais. Su jomis visada būna mini problemėlių. Sakoma, kur daugiau nei dvi – ten ir „pletkai” bei intrigos. Kad ir kaip man, vyrų atstovui, būtų sunku pripažinti, labai dažnai moterys parodo didesnę valią ir kovingumą, tačiau jos išsiskiria ir nuotaikų kaita, emocijomis... Moterys – sudėtingas kūrinys, todėl dirbant su jomis reikia nemenkos kantrybės. Tai – sunkiausia mano darbo dalis. Atskiriems vaikinų ar merginų sunkumams negalima taikyti jokių dėsningumų, nes kiekvienas sportininkas yra individuali asmenybė...

- Užsiminėte, kad turite sužadėtinę. Ar nekyla bėdų dėl nuolatinio bendravimo su kitomis dailiosiomis lyties atstovėmis? O gal pačioje imtynių salėje pasitaiko kokių nesusipratimų dėl įsiplieskusių simpatijų?

- Mano draugė – nuostabus žmogus. Ji mane supranta, nekyla pykčių dėl sporto reikalams skirtų savaitgalių. Kalbant apie trenerių ir auklėtinių simpatijas, čia esu sau griežtas. Žmogus, kuris dirba su merginomis, nuolat viliojamas įvairių pagundų, bet tai yra mano darbas. Jeigu kažkas prasidėtų, nukentėtų tik jis. Žinoma, nuskriaustume ir tarpusavio santykius. Kad ir kas būtų, viskas baigtųsi blogai. Trenerio ir sportininkės santykiai sportui naudos neduos. Jeigu prasidės bent mažiausi pykčiai ne salėje, o už jos ribų, gerų rezultatų laukti net neverta. Siekiu tikslų sporte, sporto psichologijoje, asmeniniame gyvenime ir į tokias avantiūras nesiveliu, nes žinau, kad tai mane nublokštų atgal. Čia ir slypi trenerio profesionalumas.

Aušra LAURINKIENĖ

Valdo Malinausko nuotraukoje Andrius Stočkus