Jonas Pajarskas – imtynių sąjunginės kategorijos teisėjas ir... Anykščių grybų karalius

Nuo jaunystės laikų pasėta gerumo ar pomėgio sėkla dažniausiai ilgam „įsišaknija“ kūne ir nepalieka jo iki tol, kol dvasia ir kūnas sugeba tą sėklą išlaikyti. Taip atsitiko ir su Jonu Pajarsku, kai 1956 metais į Anykščius atvyko jaunas, ką tik Kūno kultūros institutą baigęs imtynių treneris Julius Malelė, kuris ir užkrėtė septyniolikmetį vaikiną imtynių sportu. Nuo šios „ligos“ Jonas Pa-jarskas neišgijo iki šiol. „Šilelis“ kalbino žinomą visiems anykštėnams (ir ne tik anykštėnams) spor-tininką garbingo jubiliejaus išvakarėse.
– Sunkiosios atletikos sporto šaka ir Jūs neatsiejami. Kada tvirtai apsisprendėte užsiimti šia sporto šaka?
– Kol lankiau mokyklą, visada sportavau. Pirmiausia susidomėjau lengvąja atletika – bėgimu. Pamenu, kad aš vie-nintelis iš Anykščių bėgau vadinamąjį lietuvišką maratoną nuo Trakų iki Vilniaus. Tai buvo trisdešimties kilometrų at-karpa. Esu bėgęs ir trumpas, pusantro bei penkių kilometrų distancijas. Tačiau tokios distancijos reikalauja greičio, o aš buvau ištvermingas, todėl man geriau buvo startuoti ilgose distancijose. Dar kurį laiką kultivavau sportinį ėjimą. Galiu drąsiai teigti, kad visada mano mintys krypo į sportą. Bet galiausiai vis tiek nugalėjo sunkioji atletika, kuriai esu ištiki-mas iki šiol.
– Baigėte J. Biliūno vidurinę mokyklą, koks buvote mokinys, ką dar, be sporto, mėgote?
– Mokykloje mokiausi neblogai, be sporto, labai mėgau lietuvių kalbą ir literatūrą. Nuo penkiolikos metų pradėjau rašyti straipsnelius į tuometinį rajoninį laikraštį „Kolektyvinis darbas“. Vasarą mane priimdavo dirbti neetatiniu kores-pondentu, daugiausiai rašydavau sportine tematika, važinėdavau po kolūkius, nes tuo metu tarp kolūkio komandų vykdavo įvairios varžybos. Mano lietuvių kalbos mokytojas buvo Kazimieras Zulonas. Šis šviesios atminties mokyto-jas daugeliui iš besimokančiųjų sugebėjo įdiegti meilę lietuvių kalbai. Mokykloje buvo literatų būrelis, kurį ir aš lankiau, buvau literatų laikraščio redaktoriumi. Literatūra domėjausi iki vienuoliktos klasės, vėliau mano visą laiką „surydavo“ sporto treniruotės.
– Kokie prisiminimai iš pirmųjų treniruočių?
– Galiu pasakyti, kad anksčiau jaunimas buvo daug energingesnis, treniruotėms atiduodavome visas jėgas ir nerei-kalaudavome jokių patogumų. Pirmosios treniruotės vyko rūsyje, bet mums tai nesukėlė nepatogumų, mums rūpėjo tik sportas.  Tuomet prieš treniruotę patys turėdavome pasikloti treniruočių kilimą, o po treniruotės jį vėl suvynioti. Tai nebuvo lengva, ypač pasibaigus treniruotei, kai, rodos, nebegalėdavome nė rankų pajudinti. Dabartinės sportuojančių-jų sąlygos nepalyginamai geresnės, tačiau entuziazmo ir azarto mes turėjome daugiau...
– Jūs daugelį metų buvote graikų-romėnų imtynių varžybų treneris, tikriausiai ne kartą yra nutikę įsimintinų dalykų?
– Gerai pamenu pirmąsias labai svarbias varžybas. 1968 metų balandžio mėnesį Kuibyševo mieste vyko sąjungos finalinės klasikinių imtynių varžybos, kur aš turėjau teisėjauti vienai iš kovų. Lyg ir nieko tokio, tačiau kovoti ant kili-mo išėjo pasaulio čempionas rusas ir Europos čempionas gruzinas. Tai bent turėjau „strioko“, nes man tada buvo tik 28-neri metai, kaip teisėjas aš buvau labai jaunas, o turėjau teisėjauti tokioms pasaulinio lygio sporto žvaigždėms. Ko-vos tarp imtynininkų vykdavo tris kėlinius po tris minutes, bet man tuomet šis laikas prailgo iki begalybės. Pasibaigus kovai, prie manęs priėjo čempionato vyriausiasis teisėjas, patapšnojo per petį ir mano teisėjavimą įvertino labai gerai. Patikėkit, lyg kalnas nuo pečių nuslinko, įtampa tikrai buvo didžiulė.
Niekada nepamiršiu šių metų rugsėjo, kada Suomijoje vyko pasaulio veteranų graikų-romėnų imtynių čempiona-tas, kurio metu ant kilimo mirė JAV sunkiasvoris. Tai buvo tikrai nepapasakojamas jausmas – gailestis, užuojauta ir kažkoks nenusakomas didžiulės pagarbos jausmas.
– Jūs teisėjaujate ir šachmatininkų varžybose, šachmatai Jūsų hobis?
– Kai dirbau A.Vienuolio gimnazijoje fizinio lavinimo mokytoju, pradėjau organizuoti įvarius rajoninius ir tarprajo-ninius šachmatų turnyrus. Patiko ši ne jėgos, o mąstymo reikalaujanti sporto šaka, todėl su rajono šachmatininkais draugavau gana ilgą laiką.
– Jei šachmatai ne hobis, tai gal yra kas nors kita?
– Žinoma, kad yra. Daugelio anykštėnų esu tituluojamas Anykščių grybų karaliumi ir taip mane vadina jau labai seniai. Dar tarybiniais laikais turėjau dvi valdiškas „emkas“, kurias „sudrožiau“ begrybaudamas po rajono miškus...  Galiu atsakingai pareikšti, kad mano tikrasis ir vienintelis hobis – grybai ir grybavimas. Žinau po kokiu kelmu ar me-džiu koks grybas auga, turiu savo nuolatines, daugelį metų lankomas vietas, kur visada randu grybų. Ne vienas anykš-tėnas manęs yra klausęs, ar verta važiuoti grybauti, pasak jų, Pajarskas apie grybus žino geriau už visus, jei Pajarskas nevažiuoja grybauti, vadinasi, grybų nėra.
– Jūsų gyvenimas galėtų būti daug kam pavyzdžiu, o į ką lygiuotis bandėte Jūs?
– Neeiline asmenybe laikau  buvusį direktorių ir mano fizinio lavinimo mokytoją Antaną Vingrį, kuriuo visada ža-vėjausi kaip žmogumi ir pedagogu. Pavyzdžiu mano gyvenime visada buvo ir bus pirmasis treneris Julius Malelė, kuris manyje pamatė sportininką ir sporto aistruolį bei išvedė į didžiuosius sporto ,,vandenis“.  Šioms dviem iškilioms ir stip-rioms asmenybėms esu dėkingas už tai, kad nukreipė mane teisingu gyvenimo keliu, kad tapau neblogu žmogumi, kad sulaukęs garbaus jubiliejaus, drąsiai galiu žiūrėti visiems į akis.
– Koks gyvenimo laikotarpis Jums buvo sunkiausias?
– Laikotarpis, kai greitai reikėjo persiorientuoti iš tarybinių laikų į Laisvos Lietuvos gyvenimą. Kažkur už užtvarų, vadinamų sienomis, liko geri draugai, kurie gyveno buvusiose tarybinėse respublikose. Pasikeitė tarpusavio bendravi-mas, kažkas nutrūko. Su kai kuriais buvau susitikęs rugsėjo mėnesį Suomijoje, prisiminėme senus laikus, neslėpsiu, su didžiule nostalgija. Tuomet kartu teisėjauti varžyboms važinėjome po visą plačiąją sąjungą, teko ne kartą pabuvoti ir užsienyje.
– Sportas, varžybos, imtynės, ar visa tai nesisapnuoja?
– Sapnuoju ir gana dažnai. Virš trisdešimties metų buvau Sovietų sąjungos teisėjų kolegijos sudėtyje, teisėjavau be-galėms varžybų, per tą laiką nuvažiavau tūkstančius kilometrų, bendravau su daugybe sportininkų. Dažniausiai sap-nuoju teisėjų pasitarimus, kurie vykdavo prieš kiekvienas varžybas. Sapnuose aš vis dar teisėjauju...  Neseniai sapna-vau Suomijoje atsitikusią nelaimę,  mažą ką žmogus pasapnuoji, bet ir sapnuose  aš vis dar neatsiejamas nuo sunkio-sios atletikos...
Dalina RUPINSKIENĖ