Raphaelis Martinetti: „Čempionatas surengtas puikiai!“

Tokius pagyrimo žodžius į spaudos konferenciją susirinkusiems žurnalistams bėrė Tarptautinės imtynių federacijos (FILA) prezidentas Raphaelis Martinetti. Jam pritarė Europos imtynių komiteto (CELA) vadovas bulgaras Tzeno Tzenovas. „Tokiuose renginiuose visuomet yra taisytinų detalių, tačiau Vilnius pranoko visus lūkesčius. Dirbant su Lietuvos imtynių federacija nekilo jokių nesklandumų, o šis Europos čempionatas – vienas geriausiai organizuotų“, – sakė bulgaras. Svečiai labai nustebo sužinoję, kad tai antras tokio pobūdžio sporto renginys mūsų šalies istorijoje. Teko aiškinti, kad olimpinės sporto šakos varžybos Lietuvoje vyko 1939-aisiais, kai kauniečiai organizavo antrąjį Europos krepšinio čempionatą. Tąkart tarp aštuonių komandų lietuviai užėmė pirmą vietą.

39 valstybių atstovai

Europos imtynių čempionatas išties atrodė solidžiai. Į šalies sostinę suvažiavo 406 sportininkai ir sportininkės iš 39 valstybių bei gausūs oficialių asmenų, trenerių ir sirgalių būriai, kurie ne tik stebėjo kovas, bet ir laisvalaikiu tuštino prabangias parduotuves.

Varžybos buvo reikšmingos tiek sportininkams, tiek imtynių specialistams ne vien dėl rezultatų. Jau įprasta, kad poolimpiniais metais į komandas įsilieja nauji veidai, iki tol tūnoję vadinamųjų pirmųjų numerių šešėlyje. Jiems Vilniaus kilimas buvo puiki galimybė užimti tvirtesnes pozicijas savo rinktinėse. Kita vertus, Tarptautinė imtynių federacija ir toliau eksperimentuoja su taisyklėmis, siekdama, kad jos būtų patrauklesnės ir kuo suprantamesnės žiūrovams. 

Lietuvos imtynių federacijai (LIF) teko daug išbandymų. Pirma, kaip ir 2005-aisiais per pasaulio jaunimo čempionatą Vilniuje, vėl tapome naujų taisyklių bandomaisiais triušiais. Keitėsi ne tik taisyklės, bet ir niekur neišmėginta varžybų programa. Akivaizdžiai padaugėjo techninių reikalavimų, pavyzdžiui, teko įrengti papildomą didelį ir brangiai kainuojantį monitorių.

Antra – FILA sprendimas Lietuvoje rengti Europos čempionatą buvo priimtas po Pekino olimpinių žaidynių, o galutinė sutartis pasirašyta tik rugsėjo pabaigoje. Tai reiškė, kad čempionatui suorganizuoti tebuvo likę šeši mėnesiai. „FILA mus įspraudė į kampą. Liko vos pusė metų iki varžybų, o 2009-ųjų Europos čempionato sutarčių segtuvas stovėjo tuščias, – prisimena LIF generalinis sekretorius Paulius Daumantas. – Neturėjome nei rėmėjų, nei viešbučių, nei vežėjų, nei salės. Mat buvo planuota rengti čempionatą „Sportimos“ arenoje (ten sėkmingai vyko 2002 m. Europos laisvųjų imtynių jaunių čempionatas), bet paaiškėjo, kad pastato tokiam renginiui jokia draudimo kompanija neapdraus, todėl skubiai teko ieškoti kitos salės. Ačiū dievui, dar nebuvo suplanuotas joks renginys „Utenos“ pramogų arenoje. Su arenos vadovais sukirtome rankomis ir kibome į darbą“, – pasakojo P.Daumantas.

Trečia – reikalingi medaliai. „Mūsų nesupras nei valdžios žmonės, nei sporto visuomenė, jei liksime be apdovanojimų. Varžybų organizacija gali būti paties aukščiausio lygio, bet jei po čempionato liksime be apdovanojimo, patirsime fiasko“, – prieš varžybas sakė Lietuvos imtynių federacijos prezidentas Andrejus Gribojedovas.

Šalia imtynių kilimo

Prieš pat čempionatą vykusioje Europos imtynių komiteto (CELA) generalinėje asamblėjoje į Vykdomąjį komitetą buvo išrinktas A.Gribojedovas. Taip dar sykį įvertinti mūsų šalies nuopelnai imtynių plėtrai. Tai buvo gera žinia. O netrukus pasipylė įvairaus žanrų mėgėjams tinkančios istorijos. Kaip ir prieš tai vykusiuose čempionatuose, organizatoriams teko atlaikyti nemenką svečių spaudimą.
Nustebino olimpinės kategorijos teisėja Edit Dozsa. Italė nesutiko gyventi kartu su kolege iš Prancūzijos Regine Le Gleut ir vos ne su ašaromis akyse prašė vienviečio viešbučio kambario. Pagrindinis Edit argumentas sukėlė šypseną: „Kaip aš maudysiuos toje pačioje vonioje...“ – emocingai aiškino italė.

Antrą varžybų dieną ant imtynių kilimo dėl išėjimo į finalą kovojo du pretendentai į auksą – turkas Firatas Binici ir Gela Sagirašvilis iš Gruzijos. Šios akistatos įtampos neatlaikė Turkijos imtynių federacijos generalinis sekretorius Fikretas Bulutcu. Jį ištiko širdies priepuolis. Vyras sukniubo vos pasibaigus mačui ir buvo išvežtas į Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninę. Jau kitą dieną atvyko ligonio vaikai, kurie jį išskraidino į tėvynę.

Šalies imtynių federacijos viceprezidentas Giedrius Dambrauskas vėl buvo visų televizijų pagalbininkas. Sunku rasti specialistą, kuris aiškiau išdėstytų imtynių kovų niuansus. Todėl daugelį nustebino komentaras, kai po Jimmy Lidbergo iš Švedijos kontakto su turku Serkanu Oezdenu šio pirštas nukrypo į priešingą pusę ir mataravo lyg karštyje išsilydžiusi žvakė. „Tai nedidelė mikrotrauma“, – nesuabejojęs padėtį įvertino G.Dambrauskas. Tiesa, po tokios „mikrotraumos“ dviejų Europos čempionatų prizininkas S.Oezdenas dar ilgai ant kilimo raitėsi iš skausmo ir nesugebėjo tęsti kovos.

Azerbaidžano dienos Vilniuje

Tikrą šou Vilniuje surengė svečių delegacija iš Azerbaidžano. Įaudrinti sėkmingo saviškių starto, jie nutarė madingai aprengti sportininkus. Apsilankę prabangioje drabužių parduotuvėje, Azerbaidžano turtuoliai imtynininkams nupirko tuziną kostiumų, kurių kiekvienas kainavo ne mažiau kaip 10 tūkst. litų.

Vienas delegacijos vadovų Elimas už keliais decibelais garsiau atliekamą Azerbaidžano himną orkestrantams atseikėjo po du šimtus litų. „Atbėgo ir prašo groti garsiau, kad stogas kilnotųsi. Na, mes ir „pagazavom“. Patiems ausyse melodija zvimbti pradėjo, – prisimena orkestro būgnininkas Žora. – Beje, su himnu susijęs ir dar vienas įvykis. Kai lenkė Monika Ewa Michalik iškovojo auksą, jos garbei užgrojom „Danbrovskio mazurką“. Po akimirkos į mane žvilgsnius susmeigė kolegos ir bandė kažką pasakyti. Tik tuomet sumojau, kad himno tempas per greitas. Užsimiršęs sugrojau vestuvinį variantą. Ačiū Dievui, lenkai neprotestavo“, – kikeno Žora.

Neliko be azerbaidžaniečių dėmesio ir čempionato pranešėjas Juozas Šalkauskas. Vos jam paskelbus dvikovos nugalėtoją netrukus pribėgo tamsaus gymio žiūrovas ir pareikalavo taisyklingai ištarti sportininko vardą ir pavardę. Atseit pritrūko dviejų raidžių. „Jis pats tokios ilgos pavardės neištartų. Chamsulvara Chamsulvarayevas – žinoma, galėjo pasimesti dvi raidelės“, – kvatojo Juozas.
Jau varžybų metu buvo pasklidęs gandas, neva Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas per televizorių pamatė aplamdytą savo šalies vėliavą ir delegacijos vadovui telefonu įsakė tučtuojau rasti lygintuvą ir ją išlyginti. Žinoma, vėliavą išlyginom. Nors pagal nuostatus dalyviai privalo organizatoriams įteikti tvarkingas savo valstybės vėliavas ir nustatytų matmenų, bet įsitikinome, kad šio reikalavimo mažai kas paiso.

Azerbaidžaniečiai įteikė suglamžytą, užtat švedų vėliava buvo lyg po mūšio, su nuirusiais kampais. Gerai, kad tądien švedai liko be medalių. Būtume sulaukę, ko gero, ir Švedijos premjero skambučio.
 
Na, o Juodkalnijos atstovai apskritai atvyko tuščiomis rankomis. Varžybų ceremonimeistrė Daiva Mončiunskienė pamatė, kad teorinių galimybių užimti trečią vietą turi Goranas Bulatovičius. Tiesa, jam reikėjo įveikti itin pajėgų gruziną Genadijų Gogišvilį. Paklausiau Juodkalnijos rinktinės trenerio Miloje Todorovičiaus, ar turi vėliavą. Jis vaizdingai kaip Emiro Kusturicos filmų personažas pasakė, kad jeigu jo auklėtinis bus trečias, jis pats prisiriš vietoj vėliavos ir kabės palubėje tol, kol įteiks pirmą Juodkalnijos istorijoje Europos imtynių čempionato medalį. Deja, treneriui ant vėliavos stiebo ropštis neteko – jo auklėtinis liko paskutinis.

Lietuvos „laisvūnai“ – be staigmenų

Šalies laisvųjų imtynių meistrai Europos čempionate liko šešiolikti. Sėkmingiausiai pasirodė Giedrius Morkis. Vilniuje gyvenantis atletas tarp svorio kategorijos iki 84 kg atstovų užėmė aštuntą vietą. Šį rezultatą jis pasiekė laimėjęs vienintelę kovą imdamasis su ispanu Javieru Ramosa. Antrą susitikimą G.Morkis pralaimėjo armėnui Haratiunui Jenokianui.

Prieš čempionatą kalbintas laisvųjų imtynių rinktinės treneris Sergejus Kasimovas buvo slogios nuotaikos. Sunkiai rinkdamas žodžius jis sakė, kad Vilniuje iškovoti apdovanojimų – mažai galimybių. „Jei toks Mindaugas Rumbutis artų kaip Mindaugas Ežerskis, dar būtų galima kažko tikėtis. Mūsiškiai nemato ir nenori matyti motyvacijos. Graikų-romėnų imtynininkai į Lietuvos olimpinį sporto centrą suvažiavę iš rajonų ir kaimų. Ten nėra miestiečių tinginių, kurių mąstymas susideda iš šūkių „iškart ir viską“. Jie nenori suvokti, kad tik kruvinu darbu pasiekiami rezultatai. Būdami 19–20 metų nori ne užsidirbti, o gauti. Nemato perspektyvos. Po mokyklos neturi kur eiti. Įsidarbina apsaugininkais. Dirba naktimis, neišsimiega, vaikšto prasmirdę rūkalais, vakare vos kojas velka. Ką toks atėjęs į treniruotę nuveiks? Todėl ir viliuosi, kad nauja karta išaugs su kitu požiūriu. Yra gerų vaikinų. Simas Norkus, Igoris Fiodorovas, broliai Vladislavas ir Stanislavas Bajurinai, Jevgenijus Rusinas, Titas Grišius, Rostislavas Legenzovas jau dabar rodo gerus rezultatus.

Jaudina kitkas – kas ateis po jų. Klaipėdos sporto medicinos centro gydytoja Violeta Varnelienė stebisi, iš kur apskritai į salę nekuprotų ateina. Dažną naujoką reikia gydyti – per trejus metus šiaip ne taip kūlverstį išmoksta atlikti. Sėdi prie kompiuterių, kilogramais valgo lašinius ir mėsą, todėl kūnas medinis, sustingęs.
Be to, nėra jaunų trenerių. Specialistai, gavę Kūno kultūros akademijos bakalauro diplomus, dingsta kaip į vandenį. O kur jiems dirbti? Tik Klaipėdoje keturi treneriai, o, pavyzdžiui, Vilniuje – vos vienas. Ir tas dirba pusrūsyje. Net tokie miesteliai kaip Vilkaviškis, Raseiniai ar Kelmė sugeba po du trenerius išlaikyti“.
Trenerio S.Kasimovo nuotaikos rodo laisvųjų imtynių padėtį. Padėtis nėra tragiška, klubai dirba, sistema funkcionuoja. Bet ir džiaugtis nėra pagrindo – medalių kaip nebuvo, taip nėra. Visos viltys siejamos su jaunimu, todėl aišku, kad laisvųjų imtynių mėgėjams atėjo dar vienas laukimo periodas. Kitas klausimas, ar vis dėlto sulauksime?

Merginoms trūko patirties ir šaltų nervų

Padėtis tokia – Europos čempionate dalyvavusios mūsų merginos per keturias kovas pelnė tik du taškus. Žiūrint iš šalies vieną imtį atrodė, kad panelė žemę parduotų, kad tik greičiau pavyktų nuo kilimo nueiti. Kovos didelėje arenoje ir gausiai susirinkusių žiūrovų akivaizdoje merginoms visų pirma buvo psichologinis išbandymas. Deja, ne visos išlaikė šį egzaminą. Tačiau moterų rinktinės treneris Aivaras Kaselis padėties nedramatizuoja: „Vyriausiai sportininkei Teresei Žvingilaitei tik devyniolika, o kitos – Indrė Bubelytė, Aistė Balčiūnaitė ir Deimantė Butevičiūtė dar jaunesnės. Tiesiog pasinaudojom tuo, kad varžybos vyksta namie, kelionės išlaidų nėra, todėl ir „apšaudėm“ merginas“.
Rinktinės treneris optimistas – žvelgdamas į moterų imtynes mato prošvaisčių: „Mus lygina su latvėmis. Teisingai, kaimynės labai pajėgios. Bet moterų imtynės Latvijoje yra strateginė sporto šaka. Latviai jau seniai subūrė branduolį – į pasaulio ir Europos čempionatus jos keliauja nuo 1992 m. Ten visas dėmesys sutelktas į dvi sportininkes. Ir Europos jaunimo čempionę Laurą Skujiną, ir žemyno jaunimo prizininkę Anastasiją Grigorjevą globoja po du trenerius. Mes su pavydu žiūrime į tokias sąlygas“.

A.Kaselis pridūrė, kad mūsų jaunimas perspektyvesnis: „Per pastaruosius jaunių ir jaunimo turnyrus merginos viena ranka išmėtė varžoves. Mano galva, tereikia, kad sporto internatą nuo kitų metų papildytų trys keturios sportininkės. Dar viena svajonė – trys treniruočių stovyklos per metus ir papildomas finansavimas trims čempionatams. Tik išvykos ir dalyvavimas oficialiose varžybose užgrūdins merginas. Kitaip neverta pradėti“.

Labiau patyrusios imtynininkės taip pat linkusios ištiesti pagalbos ranką. „Baigusios aktyviai sportuoti merginos neišsižada sporto. Roberta Jarušaitė, Iveta Taškūnaitė, Eglė Žukauskaitė dažnai užsuka į imtynių salę ir savo patarimais padeda treneriams. Itin stebina Airijoje šaknis įleidusi Viktorija Kančiauskytė. Atvykus į Lietuvą ji nepraleidžia progos paplušėti ant imtynių kilimo. Patyrusios sportininkės – puikus pavyzdys jaunoms merginoms, kurias traukia begalė įvairių pagundų“, – pasakoja A.Kaselis.

Sidabrinis desertas

Šalies imtynių federacijos vadovai prieš čempionatą nebuvo atviri. Visos prognozės apie galimus graikų-romėnų imtynių medalius buvo vejamos į šalį. „Europos čempionatas pagal pajėgumą kur kas stipresnis už pasaulio čempionatą. Žemyno pirmenybėse atsitiktinių kovų beveik nebūna. Tradiciškai susirenka iki dešimties elitinių vienos svorio kategorijos atletų, negana to, ir mažiau žinomi bet kada gali pakrauti malkų. Kiekviename čempionate sportininkams savo vertę reikia įrodinėti iš naujo – niekas nebijo autoritetų ir bet kas gali mesti jiems iššūkį“, – sako treneris Ruslanas Vartanovas.

Vis dėlto neabejoju, kad daugelis slapčia tikėjosi bent dviejų apdovanojimų. Ypač pagunda iš anksto užkabinti medalį padidėjo paaiškėjus burtams. Pamatę, kad olimpinio prizininko Mindaugo Mizgaičio kelyje į finalą tik vienas tikrai kietas riešutėlis iš Armėnijos Jurijus Patrikejevas, specialistai avansu dėkojo likimui. Deja, būtent po kovos su buvusiu Rusijos rinktinės nariu išgaravo didžiausia viltis. Po nesėkmingo kluptelėjimo Mindaugui trūko kojos raumuo. Jam čempionatas baigėsi. 

Šiek tiek keblesni, bet įkandami burtai krito Mindaugui Ežerskiui. Jam būtinai reikėjo peržengti Europos čempionatų prizininkų Baloszo Kisso iš Vengrijos, turko Serkano Oezdeno, švedo Jimmy Lidbergo ir pasaulio čempiono Heiki Nabi barjerą. Bet prieš tai Mindaugo laukė klaiki dvikova su suomiu Rami Hietaniemi. Antrame kėlinuke suomis prigavo M.Ežerskio ranką ir atliko trijų balų vertės metimą. Salė nuščiuvo. Likus 30 sekundžių Mindaugas galėjo išsigelbėti tik atlikęs veiksmą. Suomis atsilaikė ir iškėlęs rankas triumfavo. Tačiau su R.Hietaniemi pergale nesutiko Ruslanas Vartanovas. Jis pasinaudojo naujų taisyklių galimybėmis ir pareikalavo vaizdo įrašo peržiūros. Teisėjų verdiktas buvo palankus lietuviui – keturi techniniai arbitrai įžvelgė taisyklių pažeidimą ir pergalę skyrė Mindaugui.
„Tai buvo sunkiausia kova. Man visuomet sudėtinga įsivažiuoti. Suomis nepatogus, su juo nuolat vargstu. Esu jam ir pralaimėjęs“, – po kovos sakė M.Ežerskis.

Kitas imtis Mindaugas laimėjo užtikrintai ir pateko į finalą, kuriame jo laukė olimpinis čempionas Aslambekas Chuštovas iš Rusijos.
Nei olimpinėse žaidynėse Pekine, nei Vilniuje varžovai nerado priešnuodžių, kaip apsiginti nuo ruso atakų parteryje. Nepavyko to padaryti ir M.Ežerskiui. A.Chuštovas apgynė Europos čempiono titulą, o Mindaugas pasipuošė pirmu Lietuvos imtynių istorijoje Senojo žemyno sidabro medaliu.
„Mindaugas – tikras karys, o kiti rinktinės nariai neatskleidė visų galimybių. Daugiau tikėjomės iš Aleksandro Kazakevičiaus, daug klaidų padarė Vladislavas Lukaševičius. Reikia pripažinti, kad Olegas Lavruvjanecas, kovodamas su olimpinių žaidynių vicečempionu Rovšanu Bairamovu iš Azerbaidžano, šansų neturėjo. Gal palankiau susiklosčius burtams aukštesnes pozicijas galėjo užimti Svajūnas Adomaitis ir kovingasis Edgaras Venckaitis. Programą minimum įvykdėm – iškovotas medalis. O dabar ruošiamės pasaulio čempionatui, kuris vyks rudenį Danijoje“, – trumpai pasirodymą įvertino graikų-romėnų imtynių vyriausiasis treneris Grigorijus Kozovskis.

Valdas Malinauskas