„Manau, atėjo laikas rodyti geriausius karjeros rezultatus“ – sako kiek netikėtai vėlai olimpinį kelialapį užsitikrinęs imtynininkas Mindaugas Mizgaitis. Šis olimpinis ciklas 29 metų Mindaugui Mizgaičiui prasidėjo sėkmingai. 2005 m. pasaulio graikų-romėnų imtynių čempionate Budapešte sunkiasvoris (svorio kategorija 120 kg) tik per plauką nepateko į finalą, o vietą ant žemiausio pakylos laiptelio varžovui užleido tik kelioms sekundėms praradęs budrumą.

Vėliau prasidėjo duobė – pasipylė traumos, nesėkmės. Skeptikų, jog M. Mizgaičio regresas nepataisomai sugadins gabaus imtynininko karjerą, daugėjo. Mindaugas sako, kad galiausiai krizė baigėsi praėjusių metų pabaigoje. Po 2007 m. pasaulio čempionato Azerbaiždene, kur užėmė tik 19 vietą, M. Mizgaitis sėkmingai pasirodė keliuose tarptautiniuose turnyruose ir pasitikėjimas savo jėgomis vėl grįžo.

„Pakeičiau svorio metimo taktiką, nusprendžiau pasilikti kuo mažiau svorio ir supratau, kad tai pasiteisina. Tikiuosi, kad dabar viskas eis tik geryn“, – sakė M. Mizgaitis. Tiesa, Europos čempionate Tamperėje, į kurį balandį M. Mizgaitis vyko su viena vienintele mintimi – iškovoti olimpinį kelialapį, vėl nepasisekė, pralaimėjo abi imtis.

Olimpinį kelialapį M. Mizgaitis iškovojo gegužę atrankos turnyre Italijoje, kur pralaimėjo vienintelį kartą finale ir užėmė antrą vietą. Jis prisijungė prie Mindaugo Ežerskio (sv. kat. 96 kg) ir Valdemaro Venckaičio (sv. kat. 74 kg), kurie kelialapius iškovojo dar praėjusiais metais. Netrukus prie trijulės prisijungė ir Aleksandras Kazakevičius (sv. kat. 66 kg).

Nerimo buvo

M. Mizgaitis neslepia, kad nerimo, jog olimpinis kelialapis su kiekvienu nesėkmingu turnyru nepasiekiamai tolo, išties buvo. „Į Atėnų olimpines žaidynes patekau labai netikėtai. Buvau niekam nežinomas, tačiau kova po kovos pasiekiau pasaulio čempionato pusfinalį. Buvo šioks toks šokas. Tuomet nemaniau, kad esu pajėgus olimpinį kelialapį užsitikrinti pasaulio čempionate, tikėjausi tą padaryti nebent per atrankos turnyrus. Šįkart buvo viskas kitaip. Planavau olimpinį kelialapį ir buvau 100 proc. įsitikinęs, kad jį pasieksiu. Maniau, tą padarysiu būtent pasaulio čempionate. Deja. Nepavyko ir Europos čempionate. Nerimas augo. Maniau, jei nepateksiu, neduok dieve, tai neverta ir sportuoti. Jei būdamas tokių metų nesugebi prasimušti į olimpines žaidynes, tai kam save dar kankinti…“, – pasakojo M. Mizgaitis.

Laimei, durimis trinktelėjo pats sportininkas. Maža to, M. Mizgaitis pritaria, kad laikai, kai į olimpines žaidynes Lietuvos imtynininkai vyko tik tam, kad dalyvautų – jau praeityje. „Manau, atėjo laikas rodyti geriausius karjeros rezultatus“, – apie dabartinį savo karjeros etapą ir artėjančius startus kalba M. Mizgaitis.

Tai bus antrosios sunkiasvorio olimpinės žaidynės, tačiau rimtu debiutu pirmųjų nevadina. Prieš ketverius metus Atėnuose M. Mizgaitis užėmė 11 vietą. „Per apšilimą plyšo meniskas, prieš pat varžybas likau, galima sakyti, ant vienos kojos. Tai buvo ne varžybos, o jų imitacija, – ironizuoja sportininkas. – Dabar galvoju tik apie medalius, nes nesu toks jaunas, kad užtektų tik patekti. Jokios kitos minties ir negali būti. Ne tik aš tikiuosi medalio, visa rinktinė tikisi. Kažkam iš keturių tikrai pasiseks.“

Mindaugas sako, kad garsiai planuoti ar net žadėti nebaisu, nors mūsų visuomenė paprastai drąsiai smerkia tuos, kurie savo tikslų neįvykdo. „Mes – ne krepšininkai. Gali smerkt nesmerkę, mums tai didelio psichologinio spaudimo nesukelia. Stengiamės įvykdyti tai, ką norime, dirbame dėl maksimalaus tikslo ir mažiausiai jaudinamės dėl to, ką aplinkiniai šnekės“, – teigė imtynininkas.

Nėra patenkintas

Dešimtmetį trunkančioje M. Mizgaičio karjeroje įspūdingų tarptautinių laimėjimų nėra, nors lygiaverčių varžovų Lietuvoje jis jau seniai neturi. Paklaustas, ar yra patenkintas tuo, kaip klostosi jo karjera, Mindaugas buvo atviras: „Nesu“.

„Neišnaudojau daugybės progų, kai medalius tiesiog turėjau iškovoti. Europos, pasaulio čempionatuose… – paaiškino M. Mizgaitis. – Kartais atrodydavo, kad kelias rožėm nuklotas, bet vis pritrūkdavo… Nežinau, kas trukdė. Gal traumos, gal patirties trūkumas. Gal mano karjerai atsiliepia tai, kad vėlai atėjau į imtynes. Galbūt viskas ateis pavėluotai.“

Imtis M. Mizgaitis pradėjo būdamas devyniolikos. Kaip sako pats sportininkas, tai nebuvo vėlokai, tai buvo – labai vėlai. Prieš tai būsimas graikų-romėnų imtynių sunkiasvoris žaidė futbolą, atstovavo Kauno dešimtmečių rinktinei, ir bandė jėgas lengvojoje atletikoje. M. Mizgaitis stumdydavo rutulį, tačiau galiausiai medikai pareiškė, kad Mindaugo riešo anatomija nėra dėkinga šiai sporto šakai, todėl teko mesti.

Sunkiausiais metais imtynininko karjeroje M. Mizgaitis vadina 2001–2002 metus, kuomet dėl traumų teko praleisti maždaug pusantrų metų. Tuomet beveik vienu metu teko gydytis Achilo sausgyslės ir nugaros traumas. Imtynininko sugrįžimas sutapo su Baltarusijos specialisto Grigorijaus Kazovskio atėjimu į Lietuvos graikų-romėnų rinktinės trenerių štabą. M. Mizgaitis pabrėžia, kad šis treneris pasižymi neįtikėtinai dideliu reiklumu ir atsakingu požiūriu į darbą.