Ne pirmus metus Lietuvos sporto visuomenė pratinama prie skambesnių mūsų šalies imtynininkių pergalių tarptautinėse arenose. Gerą dešimtmetį mus savo laimėjimais malonino ir malonina Danutė Domikaitytė, Kamilė Gaučaitė, Gabija Dilytė, Auksė Rutkauskaitė, Laura Stanelytė, Vestina Danisevičiūtė ir kitos atletės. Tačiau pastaraisiais metais itin trankiai nuskambėjo Annos Tielieginos vardas. Kas gi ta pasaulio bronzos medalio laimėtoja?

Anna Tieliegina 2019 metais Krokuvoje tapo Europos U15 imtynių čempionato nugalėtoja atstovaudama Ukrainai. Po to sekė keturių metų pertrauka ir tik pernai ji vėl startavo oficialiose varžybose, tačiau jau po Lietuvos vėliava.

Pirmas Europos čempionatas su Trispalve vyko Ispanijos Santjage de Kamposteloje ir Anna jaunimo (U-20) amžiaus grupės varžybose suklupo mažajame finale bei liko penkta. Visgi Anna nenukabino nosies ir tikslą pasiekė šiemet – kiek daugiau nei prieš savaitę Pontevedroje (Ispanija) finišavusiame pasaulio imtynių jaunimo U-20 čempionate ji iškovojo bronzos medalį.

Anna Tieleigina sutiko portalui imtynes.lt papasakoti apie save ir pakalbėti apie sprendimą atstovauti Lietuvai.

– Kodėl apie sportinės pilietybės keitimą susimąstei apskritai?

– Tikėjausi, jog atstovaudama Lietuvai turėsiu daugiau galimybių dalyvauti pasaulio ir Europos čempionatuose.

– Tu nebuvai Ukrainos „pirmu numeriu“ savo amžiaus grupėje?

– Paskutniame Ukrainos čempionate iškovojau sidabrą. Pirmą kartą. Iki tol skyniau tik pergales. Supratau, kad bus keblu su išvykomis į aukščiausio lygio varžybas, o mano tikslai yra būtent tokie.

– Man tavo situacija primena Marijos Stadnik išvykimo į Azerbaidžaną scenarijų, kuomet Ukrainos treneriai pasirinko Iryną Merleni. Ar ne taip?

– Taip, galimai.

– Galiausiai praėjei visas procedūras ir tau suteikta Lietuvos sportinė pilietybė. Kiek suprantu, treniruočių procesas nebuvo nutrūkęs. Kur tu treniravaisi?

– Daugiausia laiko praleidau imtynių klube „Auksinis lokys“. Treniruotės vyko ir vyksta arenos „Sportima“ imtynių salėje Vilniuje. Dažnai išvykstu į treniruočių stovyklas. Paskaičiavau, per metus stovyklauju ne mažiau penkių kartų.

– Ar apsilankai Ukrainoje?

– Ne, nuo karo pradžios ten nevažiuoju. Taip nutiko, kad, jog į Vilnių atvykau 2022-ais prieš pat karo pradžią, nes turėjau dalyvauti Lietuvos čempionate. O tuomet prasidėjo … daugiau negrįžau, nes pačiai labai baisu. Be abejo, yra galimybė ten treniruotis, yra su kuo, bet nuolatinis pavojus, karas. Ne, nenoriu.

– Tavo dabartinis treneris Viačeslavas Fiodorovas prasitarė, jog pamėgtoje Ispanijoje taip pat sportuoji.

– Taip, teisingai, turiu galimybę ten treniruotis. Ispanija išskirtinė tuo, kad ten ir lauke galima treniruotis, labai palankus klimatas. Tiesa, ten išvykstu ne taip dažnai, kaip norėčiau. Būnu išvažiuoju mėnesiui, tačiau ten daugiau individualios treniruotės su mano treniruočių partneriu tėčiu Aleksandru Teleginu. Jis kartu yra ir mano fizinio pasiruošimo treneris. Taip pat važinėju į įvairius klubus, o labiausiai patinka treniruotis sporto klube „Maxwill“. Paskutines savaites iki pasaulio čempionato pradžios varžyboms ruošiausi Kordoboje.

– Todėl, matomai, ir aklimatizacija greita ir sėkminga?

– Kad net neprireikė aklimatizuotis. Daugiausia laiko būnu Malagoje, Ispanijos pietinėje dalyje, ten nuo karščio salėse nėra kuo kvėpuoti. O šiauriau gaivu, po karščių lengviau kovoti.

– Ar visoms varžyboms ruošiesi Ispanijoje?

– Na ne. Pasaulio čempionatas vyko Pontevedroje, logiška buvo išnaudoti galimybę ir treniruotis prieš šias varžybas Ispanijoje. O, tarkim, Europos čempionatui, kuris vyko birželį Novi Sade, dirbau Šiaulių sporto gimnazijos salėje.

– Šiauliuose pakanka konkurencijos?

– O taip, ten daug gerų pajėgių merginų, gera konkurencija. Patinka dirbti su „Panda“ (Ineta Dantaite – aut. pastaba). Nepaisant šiokio tokio svorio skirtumo, labai stipri varžovė Ina Alimova. Su ja dažnai veiksmus atidirbinėjame poroje. Ji labai gera atletė.

– 2022 metų Lietuvos čempionato, vykusio Panevėžyje, finale tavo kelias susikirto su Gabija Dilyte. Pergalę pasiekė būsima olimpietė, o paskutinės kelios sekundės sukėlė daug emocijų.

– Taip, buvo aistrų, tačiau jos atslūgo. Esu kalbėjusi su Gabija, išsakėm savo nuomonę, išsiaiškinome, daugiau šios temos neliečiam. Taškas.

– Šiuo metu tavo svoris – iki 59 kilogramų – yra neolimpinis. Kaip strateguoji ateitį, krisi žemyn ar auginsi kelis kilogramus?

– Dar anksti kalbėti. Sklinda rimti gandai, jog UWW peržiūrės svorio kategorijas, tuomet ir spręsime.

– Socialiniuose tinkluose teko matyti tave vilkint kimono.

– Taip, lankiau dziudo treniruotes, o šiuo metu dėmesys tik imtynėms. Aš buvau Ukrainos dziudo rinktinės narė, 2022 metais tapau Europos ir pasaulio jaunių čempionatų bronzos prizininke.

– Suprantu, tavyje imtynės paguldė dziudo ant menčių?

– Taip taip taip (juokiasi).

– O kaip reikalai su gimnastika?

– Tai mano sportinio kelio pradžia. Nuo trijų metukų Chmelnickio mieste lankiau sportinės gimnastikos užsiėmimus. Gimnastikos patirtis man labai pravertė tolimesnėje sportinėje karjeroje, esu labai lanksti, puikiai valdau akrobatikos elementus. Kuomet sportinininkai ir treneriai pamato mano tempimo pratimus prieš varžybas, jie net išsižioja.

– Pasakojai, jog tėtis yra dažnas tavo treniruočių partneris. Jis imtynininkas?

– Jis išbandęs daug sporto šakų, laisvąsias imtynes taip pat lankė. Būtent pas jo pirmąjį trenerį Nikolajų Taradajų pradėjau lankyti imtynių pratybas.

– Anna, kas turėjo nutikti, jog nuspręstum pereiti iš gimnastikos į dvikovos sporto šaką?

– Buvau dar maža, vos šešerių, apsiožiavau su gimnastikos treneriu. Na, momentinis vaikiškas pyktis. Po treniruotės tėtis paklausė, ką toliau darom? Gūžtelėjau pečiai, o jis pasiūlė apsilankyti imtynių salėje pas jo trenerį. Nuėjom, tuo metu vyko vaikų treniruotės. Pasilikau.

– Ar tu vienas vaikas šeimoje?

– Ne, turiu sesutę Katią. Katia vyresnė už mane, ji anksčiau pradėjo lankyti gimnastikos treniruotes, todėl ir aš sekiau jos pavyzdžiu. Kuomet aš perėjau į imtynes, Katia liko. Dabar ji pažengusi gimnastė. 2014-ais, kuomet prasidėjo pirmasis karas Ukrainoje, mes atvykome į Lietuvą ir čia gyvenome keturis metus. Būtent tuomet ir užsikabinau už dziudo ir lankiau treniruotes kartu su imtynėmis.

– Sesuo nesusigundė dvikova?

– Ne, nesusigundė. Tačiau sesuo Lietuvoje taip pat pakeitė specializaciją – iš sportinės perėjo į meninę gimnastiką. Dabar ji išvykusi į Kijevą.

– Kas tave treniravo dziudo?

– Vilniuje – dziudo trenerė Svetlana Vetrova.

– Trenerė Vetrova dar turi vilties tave grąžinti į dziudo?

– Taip, žinoma (šypsosi). Ne tik ji. Net Ukrainos treneris Viktoras Kaščiavcevas nepraranda vilties, domisi pasiekimais, prašo grįžti, nes žino, jog dziudo sportinės pilietybės nesu pakeitusi.

– Abu sportus būtų sunku aprėpti, liktum prie suskilusios geldos. Ar ne?

– Kuomet tik prasidėjo suaugusių sportas, tapo be galo sunku tempti dvi sporto šakas. Teko rinktis, ilgai svarsčiau, pasirinkau imtynes.

– Esi pastebima socialiniuose tinkluose. Tačiau vienur prisistatai kaip Teleškina, kitur kaip Anakonda.

– Tiesiog Teleškina linksmiau. O Anakonda – tokia gyvatė su mano vardu Anna (šypsosi), tai mano sportinė paskyra.

Ačiū už pokalbį.

Valdas Malinauskas

Valdo Malinausko ir asmeninio archyvo nuotraukos