Senokai matytas veidas šmėžavo viename sporto renginių. Tiesiog, sporto šventėje prilakstęs dviračiu, sūnus užsimanė ko nors pakramsnoti. Prekybinėmis palapinėmis apkrautoje sostinės miesto aikštėje stabtelėjome prie subtiliais pasteliniais tonais nuspalvintų maišelių. Ne čipsai. Jau gerai.

„Vaišinkitės, maišelyje rasite baltymų, gausite pakankamai skaidulų, pasisotinsite ir nebūsite sunkūs“, – užkalbino Rokas, pamatęs susidomėjimą.

Kol ragavome neįprastą, tačiau gardų produktą,  pečiuitas verslininkas prikrovė avinžirnių visiems sūnaus draugams.

Su daugkartiniu šalies laisvųjų imtynių čempionatų prizininku 38-erių Roku Balinsku sutarėme susitikti ir pakalbėti apie patirtį ant imtynių kilimo ir kelią į avinžirnių verslą.

PASIRINKIMAS

  • Rokai, standartinis klausimas, kodėl būtent imtynės?
  • Imtynės mano gyvenime nuo septynerių metukų. Vis nutolstu, bet kaskart grįžtu į imtynes, žiauriai fainas sportas. Buvau aktyvus vaikas. Radviliškyje, kur gimiau, nėra didelio veiklos pasirinkimo – sportuoji arba nesportuoji ir užsiimi nesąmonėmis. Mažesnis buvau agresyvesnis. Dabar, kai tą pasakau, daug kas nusijuokia. Imtynėse nesmūgiuoji, netalžai, kaip meškiukas pasivartai, išlieji energijos perteklių ir pajunti, sakykim, harmoniją. Vaikas juk neis medituoti, jam reikia “užkabinimo”.  Imtynės tą duoda. Bent man davė su kaupu.
  • Patekai į be galo šviesaus trenerio rankas.
  • Mamai reikėjo mane kažkur „įtaisyti“, nes išties buvau per judrus. Pasirinkimas gan skurdus – krepšinis, karatė ir imtynės. Bokso net nesvarstėm dėl kritusio trenerio autoriteto. Klausiau mamos, kuris treneris geriausias. Mama nedvejojo – Fiodoras Vladimirovas. Tąsyk iš žinomesnių salėje treniravosi Aivaras Škėma, man kompaniją palaikė Justinas Kvietelaitis ir Giedrius Morkis. Per porą metų laimėjau visas savo amžiaus varžybas, pasijutau reikšmingu, apleidau pratybas. Tačiau treneris kiekvienąkart vis skambindavo laidiniu telefonu į namus ir kviesdavo į ateiti treniruotes bei vykti į varžybas, teiravosi, kodėl nelankau, nenuleido rankų. Aš tėtės neturėjau, treneris buvo man kaip tėvas. Jaučiau jo dėmesį, galiausiai grįžau į salę ir pirmose varžybose gavau į kailį. Supratau, kad ne toks jau geras, o šis pralaimėjimas motyvavo. Metus laiko nepraleidau nei vienos treniruotės, vėl grįžo rezultatai. Lietuvos čempionatuose pagrindiniu varžovu buvo Mindaugas Rumbutis, jo nesu nugalėjęs. Imtynių karjera tęsėsi iki LKKA diplomo. Gavau darbą nesusijusį su sportu, logistikos srityje. Pora metų padirbau vadybininku, apie 2009 metus sulaukiau krizės ir bankrotų sunkmečio, susipakavau mantą ir trumpam iškeliavau laimės ieškoti Anglijoje. Mano „trumpam“ užsitęsė dešimtmetį.
  • Londone radai darbą susijusį su sportu?
  • Ne, kelis mėnesius padirbau Tesco fabrike, užsidirbau 500 svarų, pagalvojau, kad man tokios sąlygos netiks, pasirūpinau anglų kalbos žodynu ir kaliau žodžius. Pabėgus iš fabriko, kiekvienas rytas prasidėdavo krosu, po to anglų kalbos žodyno skaitymu. Vieną dieną nuėjau į apsaugos kursus, sėkmingai įsidarbinau.

KOVŲ MENAI

  • Kaip susidomėjai MMA?
  • Apsaugoje visi vyrukai sportuojantys, sužinojo, kad esu imtynininkas, pradėjo vilioti į MMA klubą. Jie labai norėjo pergalių varžybose, bet niekas ant kojų nepastovėdavo, nes, tiesiog, nieks nemokė. Jie puikiai žinojo, kad imtynės MMA yra dominuojanti jėga, tačiau krisdavo nuo menkiausio kontakto. Anglijoje beveik visi smogikai, kai kurie turi BJJ (braziliškas džiudžitsu) pagrindus, bet visi krenta kaip labai – vos patrauki ir sėdi.
  • Radai darbą pagal specialybę?
  • Taip, pradėjau treniruoti Londone klube. Olimpiniai imtynių stiliai – klasikinės ir laisvosios imtynės – Anglijoje nepopuliarūs, tačiau padėtį gerino į dvikovų klubus treniruotis atvykę imtynininkai iš Irano, Balkanų šalių ir kitų valstybių, kur imtynės populiarios. Na ir aš, lietuvis, paįvairinau kompaniją. Mes nevedame tradicinių treniruočių, kaip pas mus įprasta, o tiesiog pristatėm technikas. Nėra tokio, tarkim, „atlikite šimtą metimų per petį“. Vaikui tikrai nebus įdomu. Pavyzdžiui, su kamuoliu atitinkamus judesius lavinome žaidimų forma ir palaipsniui pridėdavome judesius, ir sujungdavome į visumą. Sportininkai gaudavo pilną technikos sistemą, kurią galima taikyti varžovo metimui.
  • Pats dalyvavai varžybose ar tik treniravai?
    Londone treniravau ir dėsčiau imtynes apie keturis metus. Mano patarimais domėjosi ir rimti vyrai. Vienas jų – Jimis Manuwa, kuris prieš šešerius metus buvo pakilęs iki 8-os vietos reitinguose. Vėliau savo patirtį perdaviau ir Lietuvoje, kuomet treniravausi su Tadu Rimkevičium ir padėjau jam įsavinti imtynių bazę. Imtynių varžybose nesirungiau, nes neįdomu su nemokančiais. Tačiau išmėginau jėgas graplinge.
  • Suradai sau puikią nišą.
  • Greitai pritapau, atletai klube atvirai stebėjosi savo progresu, kuomet išmoko laikytis ant kojų ir perprato imtynių technikas. Treniruotėse taikiau ir elementarų pradžiamokslį – vienas kitam duodavo kojas ir šokinėjo iki skausmo. Skundėsi, kad koją traukia, na žinoma, kiek prišokinėsi ant vienos kojos. Vėliau sekė sunkesni ir sudėtingesni pratimai.
  • Atlyginimas už darbą buvo didesnis nei fabrike?
  • Už valandą klube gaudavau tiek, kiek už dieną fabrike. Tik reikėdavo klientų susirinkti. Pradžioje mane klientams rekomendavo pats klubas, o kai jau įsiveli, tai savaime gaunasi. Ateidavo ne tik kovotojai, bet ir regbininkai. Jiems reikėjo rodyti teisingą kojų užgriebimą, nes vis nesisekė pargriauti varžovo. Teko aiškinti fiziką ir anatomiją, rodyti dirbančias ir nedirbančias raumenų grupes, milimetrų tikslumu koreguoti užgriebimo vietas ir kitus niuansus. Stebėdavosi manimi, kad daug jėgos turiu, o aš aiškinau, kad sėkmė slypi technikoje – teisingai patraukiu, todėl gan lengvai viską padarau.

VERSLAS

  • Kaip atsirado tavo gyvenime avinžirniai?
  • Galvojau apie tai. Matyt, imtynių įtaka – lengvų kelių neieškau. Šeimos verslas buvo prekyba riešutais. Veždavome iš Ukrainas, Gruzijos ir kitų šalių. Tačiau aš riešutais netikėjau, nes buvo stiprių įmonių, tokių kaip Alvo ir Arimex. Negalėjau nieko geresnio pasiūlyti ir konkuruoti, o eiti pramintais takais nebuvo noro. Domėjausi, kaip su kevalais tuos graikinius „daryti“, ieškojau kitų variantų. Kartą kolega turkas pavaišino dvigubai skrudintais avinžirniais, buvo fainas reikalas, bet visiškai „nelietuviškas“ skonis. Pasidomėjau sudėtimi. Mane kaip sportininką nustebino vertingų medžiagų, ypač baltymų ir skaidulų, gausa. Supratau, kad tai puiki alternatyva riešutams, kurių netoleruoja alergiški žmonės. Avinžirniai tinka netoleruojantiems pieno produktų ar nevalgantiems mėsos produktų. Pasakyk, kur surinksi baltymų, jei netinka pienas, riešutai ir mėsa? Nebedaug produktų belieka, tarp kurių žuvis ir avinžirniai. Pagalvojau, avinžirniai tinka, tik turėtų būti skanu. Turkišką variantą su neįprastu šokoladu ir palmių aliejumi atmečiau. Vysčiau mintį, kuo mažiau priedų ir kuo daugiau tikro produkto skonio. Taip ir gavosi, gavau dovanų iš turko ir sukūriau visiškai naują produktą.
  • Turkas žino tavo istoriją.
  • Jis pas mane dirba maisto technologu.
  • Gamyba vyksta Lietuvoje?
  • Dalis mūsų šalyje, dalis Turkijoje. Neseniai Kaune atsidarėme mažas patalpėles, užsakėme Prancūzijoje prieskonius ir paleidome naują produktą.
  • Ar tavo avinžirniai turi paklausą?
  • Kai tik pradėjau siūlyti „riešutininkams“, į mane žiūrėjo kreivai ir aiškino, kad bus „batai“. Dabar skambinėja ir prašo. Bet laikai ir sąlygos pasikeitė – pasirinkau kokybės ir matomumo taktiką, kurią užtikrinti gali solidūs didmenininkai.
  • Avinžirniai nukonkuruos čipsus?
  • Tokia mano siekiamybė. Jų pramonė galinga, sunku konkuruoti, bet mano pasiūlyta alternatyva turi vis daugiau sekėjų. Duodu žmonėms, mano galva, teisingą pasirinkimą. Mano žmonos draugė paragavus net apsiverkė, nes ji nieko negalėjo be baimės, susijusios su kai kurių produktų netoleravimu, kurio sudėtyje yra, tarkim, gliuteno, Manau, tokių laimingų ne vienas. Nereikia pamiršti, kokia baltymų, kurių gausu mūsų produktuose, nauda sportuojančiam žmogui. Be to, nesėdime primigę, o vis ieškome ir kuriame. Atsirado nauji „lietuviški“ skoniai – tautiečiai greitai pamėgo grietinės ir svogūnų skonio avinžirnius, kurie puiki alternatyva, tarkim, tiems patiems čipsams.

 

IMTYNIŲ TRAUKA

  • Verslas, matomai, atima daug laiko, kurio pritrūksta treniruotėms? Ar vis dar sportuoji?

Turiu traumų, todėl kartais su Justu Kvetelaičiu pasivartau ant kilimo, bet labai atsargiai. Šiaip visas sportines pramogas greitai ir laisvai įvaldau.  Ir apskritai, kaip galima nemėgti imtynių? Čia sudėta gimnastika, lankstumas, koordinacija, jėga, ištvermė.  Ne be reikalo Amerikoje visose mokyklose ir koledžuose jaukiausios imtynių salės pastatytos. Jie žino, kad gavęs imtynių bazę save gali pritaikyti bet kokiame sporte.

  • Lietuvoje rankininkai į imtynių sales neretai užsuka. Regbis apskritai giminingas sportas. Stebiuosi, kodėl futbolininkai neįsiprašo, bent stovėti ant kojų po stipresnio kontakto išmoktų.
  • Turiu ir labai artimų pavyzdžių. Mano sesers vyras Konstantin Kovalevskij vandensvydy plakasi. Jis Elektrėnų komandos vartininkas. Ateina į salę, nes ten daug gynybos ir nematomos povandeninės kovos. Po treniruočių ant kilimo vandeny užsiaugina papildomus pelekus.
  • O pats ar Lietuvoje mėginai treniruoti?
  • Reikia apsispręsti, ką nori daryti. Esu gavęs pasiūlymų, bet negaliu ir nenoriu blaškytis. Tai atsakingas darbas, jam reikia ruoštis. Man pavyzdys yra mano treneris Fiodoras Vladimirovas, kuris darbui visiškai paaukojo save. Šiaip domiuosi mūsiškių pasiekimais, su Justu pasižiūrime kovas Youtube kanale. Iki šiol yra nostalgija, greitai užsidegu imtynėmis.
  • Kaip tau atrodo, ar Lietuvoje imtynės yra matomos?
  • Manau, kad valstybės indėlis turėtų būti didesnis. Tai labai sunkus sportas ir jį įsukti tikrai nepaprasta. Labai norėčiau matyti daugiau rimtų imtynių varžybų per Lietuvos televiziją. Nesvarbu, ar kovos mūsiškiai ar ne, bet tokios transliacijos su gerais komentarais edukuotų žiūrovą. Dar siūlyčiau daugiau rodyti ir kalbėti apie imtynių užkulisius. Varžybos yra viena, tačiau dviejų lygiaverčių varžovų akistata ne žinovui gali atrodyti nepatraukli dėl geros gynybos bei atsargumo ir efektingų metimų stokos. Todėl galvoju, kad ne mažiau įdomi ir imtynių virtuvė – treniruotės ir pasiruošimas varžyboms, mažų miestelių imtynininkų kasdienybė mažose imtynių salytėse, imtynių treniruočių stovyklos ir panašiai. Reikia rodyti, kaip vaikai gyvena imtynėmis. Jie juk negimė profesionalais, galbūt jai ir netaps, tačiau turi jausti ir didžiuotis, jog yra matomi kaip imtynininkai. Didesnis dėmesys tikrai užkabins juos ir tėvelius, kurie savo ruožtu tikrai skatins lankyti imtynių treniruotes. Turi būti matomas jaunų sportininkų vargas ir prakaitas. O varžybos tėra kontekstas, ištrauka.
  • Ar domina Lietuvos imtynių federacijos veikla?
  • Apie LIF veiklą žinau tiek, kiek yra viešai prieinamos informacijos. Bet, manau, tokiems dalykams (veiklai federacijoje – aut. pastaba) atrasčiau laiko, nes minčių kyla nuolatos, galėčiau ir norėčiau dalintis. Juolab, kad senas treniruočių draugas Aivaras Škėma dalyvauja, nebūtų baugu (šypsosi).
  • Ilgus dešimtmečius treneriai viešai išsakydavo mintis, jog imtynės yra varguolių sportas. Laikaisi tokios pačios nuomonės?
  • Anglijoje pradėjau treniruoti klube. Už treniruotę ėmiau po 10 svarų. Buvau nežinomas, tad, kol mėginau įsitvirtinti, sumažinau kainą iki 5 svarų. Norėjau didesnių lankytojų srautų, o gavosi atvirkštinis efektas. Supratau, kad negalima nusivertinti. Taip ir olimpiniame sporte, reikia ne save nužeminti, o auginti žinomumą ir populiarumą. Rodyti gerąsias puses, aiškinti, kad tai gan saugus sportas. Juk žaidybininkai daugiau traumų patiria, bet į rizikingų sporto šakų grupę kažkodėl patenka imtynės. Galiausia, tėvai ir vaikai turi žinoti tai, apie ką kalbėjome prieš kelias minutes – imtynių pagrindai yra tinkami bet kokiam sportui.
  • Ačiū, Rokai, už turiningą pokalbį.

 

Valdas Malinauskas