Jau tradicija tapo, kad šių metų pagrindinis šalies imtynių renginys – Lietuvos imtynių čempionatas – vyks sausio mėnesį. Sausio 18-20 dienomis pajėgiausius Lietuvos atletus priims Panevėžys. Paskutinį kartą Aukštaitijos sostinėje imtynininkai kovojo 1966 metais.

Paklaustas apie ankstyvas varžybas, šalies rinktinės treneris Ruslanas Vartanovas neabejoja, kad sausis yra tinkamiausias laikas čempionatui. „Mūsų prioritetas – šalies rinktinė. O jai tenka nemažas krūvis. Jau metų pradžioje laukia keli svarbūs startai tarptautiniuose turnyruose Suomijoje, Turkijoje, Vengrijoje, Kuboje ir JAV. Be to, esame pakviesti į JAV olimpinį centrą Colorado Springse. Ten vyks pasiruošimas su pajėgiausiais planetos atletais iš viso pasaulio. Jau kovo 18-24 dienomis komanda skris į Europos čempionatą Tbilisyje. Taigi, norim kuo ankščiau suformuoti rinktinę“, – teigė R.Vartanovas.

Treneris taip pat pažymėjo, kad pravesti šalies čempionatą galima būtų ir rudenį, vėliausiai lapkritį. Tačiau tuo metu organizuojame R.Bagdono turnyrą ir dalyvaujam varžybose  Baltarusijoje, Suomijoje ir Estijoje. Na, o žinoti pirmų numerių realų pajėgumą reikia kuo ankščiau. Ne paslaptis, kad keliuose svoriuose nėra aiškių lyderių. Pavyzdžiui, neaišku, kaip pasikeis situacija, kai A.Kazakevičius pereis į sunkesnį svorį – iki 84 kilogramų. Ten ilgus metus dominavo Laimutis Adomaitis, ant kulnų lipa Julius Matuzevičius.

Pasitraukus Kazakevičiui į kitą svorį ir Valdemarui Venckaičiui perėjus į trenerių korpusą, broliai Artūras ir Eivydas Sekai mėgins įsitvirtinti svoryje iki 74 kilogramų. Intriga išlieka svoryje iki 96 kilogramų. Prie dešimtmetį dominuojančio Mindaugo Ežerskio prisijungs pasaulio jaunimo čempionas Vilius Laurinaitis bei visaginietis Romas Fridrikas. Pirštinę kovoje dėl aukščiausios vietos gali mesti ir Aldas Lukošaitis. Tiesa, nežinia kokia jo sportinė forma po patirtų traumų ir beveik metus užsitęsusios reablitacijos.

Neabejotinas lyderis svoryje iki 120 kilogramų yra Pekino olimpinių žaidynių prizininkas Mindaugas Mizgaitis. Tačiau pagrindinė kova turėtų užvirti dėl antrosios pozicijos pajėgiausiųjų sąraše. Sunkiasvorių akistatoje paaiškės, kuris šiai dienai pajėgesnis – Artūras Jankauskas, Marijus Grygelis ar jaunasis Mantas Knystautas.

Šiemetiniame čempionate numatyta naujovė – kiekvienas varžybų dalyvis privalės sumokėti akreditacijos mokestį. Apie šią naujovę mintimis pasidalino Lietuvos imtynių federacijos prezidentas Darius Čepauskas.

Kodėl renkamas dalyvio akreditacijos mokestis?

Todėl, kad nemokamas paslaugas žadejo tik komunizmo statytojai, bet ir tie jo nepastatė. Lietuva dar 1991 metais pasirinko rinkos ekonomiką, kurioje nemokamos paslaugos nenumatytos.

Ką mainais gaus atletai arba komanda?

Apgyvendinimą, maitinimą, varžybų organizavimą.

Kai kuriems miestams ir rajonams dėl lėšų stygio nepavyksta komandiruoti komandą į šalies jaunimo, jaunių ar jaunučių pirmenybes.  Ar nemanote, kad papildoma finansinė našta gali susiaurinti imtynių geografiją čempionatuose, o tai, savo ruožtu, pakenks imtynių plėtrai bei įvaizdžiui?

Finansine našta turi pasidalinti visi be išimties. Niekas negali pakenkti įvaizdžiui labiau kaip nemokami dalykai, nes gera paslauga, kaip ir gera prekė, negali būti pigi arba nemokama.

Ar buvo pagalvota apie tai, kad dėl ribotų finansinių galimybių gali neatvykti ne tik atletai, bet ir komandos?

LIF finansinės galimybės yra lygiai taip pat ribotos, kaip rajonų.

FILA,  kurios pavyzdžiu akreditacijos mokesčius rinks ir LIF, padeda surengti trenerių seminarus, inventoriumi remia vargingų valstybių federacijas. O LIF?

Lygiai tikias pat paslaugas teikia ir LIF.

Ar bus renkamas analogiškas mokestis kitų amžiaus grupių dalyvių (jaunimo, jaunių, jaunučių, vaikų) čempionatų metu?

Tai yra neišvengiama gyvenimo realybė. Tai tik laiko klausimas.

Remiantis pastarųjų metų patirtimi, į Lietuvos imtynių čempionatą vidutiniškai atvyksta apie 250 dalyvių.  Skaičiuojant optimistiškai, federacija savo kasą praturtintų apie 13 000 Lt. Tai yra trumpalaikės treniruočių stovyklos arba  nepilnos komandos išvykos į varžybas išlaidos, kurios paskęsta metiniame federacijos biudžete. Taigi, ant vienos svarstyklių lėkštės minimalios regionų finansinės galimybės su galimai neigiamomis pasekmėmis, o ant kitos – sąlyginai nežymi finansinė injekcija į federacijos kasą. Ar nemanot, kad naujas mokestis yra pernelyg rizikingas?

Apie kokį kasos praturtinimą kalbama? Ar tie 13000 litų padengs varžybų išlaidas? Ar liks šių pinigų federacijai? Jeigu kažkam tai neženkli suma, tai galėtų už juos visus ir sumokėti akreditacijos mokestį. Jeigu rajonas negali skirti savo sportininkams 500 litų, tai apie kokias šio sporto perspektyvas tame rajone mes kalbame? Visi eina lengviausiu keliu – sumokės federacija. Atrodo, kad ta federacija turi pinigų spausdinimo mašiną. Čia kaip šeimoje – vaikai įpranta valgyti iš mamos šaldytuvo. Kai mama vieną dieną vaikams sako užteks, jie turi prisideti prie šeimos biudžeto: prekiauti laikraščiais, plauti automobilius ar panašiai. Žinoma, dažnai vaikai ima purkštauti. Ar tai rizikinga? Galbūt, bet kas nerizikuoja – negeria šampano. Sportas yra ekonomikos dalis. Negali šalyje funkcionuoti dvi diametraliai priešingos sistemos – gyvenime kapitalistinė, sporte socialistinė.

Trumpai tariant, tokią imtynių sporto vystymo strategija yra patvirtinusi FILA, o mes esame jos dalis.

Valdas Malinauskas
2013 m Lietuvos cempionatas Panevezys (nuostatai)