Pokalbis su šiandien 34-ajį gimtadienį švenčiančiu Londono olimpinių žaidynių prizininku Aleksandru Kazakevičiumi.

Aleksandrai, visų pirma, sveikinu su gimimo diena. Taip pat sveikinu ir su Lietuvos sporto universiteto magistro diplomu kišenėje!

Ačiū už sveikinimus. Tačiau diplomo kišenėje dar neturiu, bet tikiuosi, kad po poros savaičių įteiks.

Patį pagrindinį etapą įveikei – apsigynei magistro darbą.

Taip, vadovaujant profesoriui Romualdui Malinauskui pavyko sėkmingai apginti baigiamąjį darbą „Jaunučių ir jaunių imtynininkų psichologinių įgūdžių raiška”. Esu šių amžiaus grupių jaunųjų imtynininkų treneris, todėl įgytas žinias vertinu ir taikysiu savo tiesioginėje veikloje. Tikiuosi, kad teoriją sėkmingai panaudosiu praktikoje.

Ar tiesa, kad tavo svajonė buvo apsivilkti mantiją bei pasipuošti juoda kepure su bumbulu ir iškilmingoje aplinkoje atsiimti magistro diplomą?

O taip! 2014 metais apsigynęs sporto edukologijos „bakalaurą“ negalėjau atvykti į diplomo įteikimą, nes buvau išvykęs į stovyklą Švedijoje. Tuomet nepavyko. Tikiuosi, kad šiemet galėsiu pasidaryti „selfį“ su visais naujai iškeptam magistrui priklausančiais atributais. Svarbu, kad situacijos nepakeistų netikėtai sugriežtintos karantino sąlygos. Tuomet vėl liksiu be nuotraukos su mantija.

Aleksandrai, pradėkime nuo bakalauro. Tu esi tituluotas atletas, olimpinis prizininkas. Ar tu tikrai rimtai buvai pasinėręs į bakalauro studijas?

Apie bakalauro studijas galima kalbėti ir kalbėti.  Visų pirma, stojau į Vilniaus pedagoginį universitetą, o baigiau Lietuvos edukologinį universitetą – kol mokiausi, universitetas pakeitė pavadinimą. Taip, dėl pasiruošimų startams teko ne kartą akademines imti, todėl mano pirmos studijos užsitęsė devyniems metams vietoje penkių. Per tokį laiko tarpą galėjau mediciną baigti (šypsosi). Vienu metu kirbėjo mintis mesti visus mokslus. Ypač olimpiniais metais, kurie reikalavo daug psichologinių ir fizinių jėgų. Buvau išsunktas kaip citrina.

Kas grąžino į mokslų kelią?

Londono olimpinių žaidynių metu, po mano pergalės mažajame finale, pasveikino universiteto dekanas Audronius Vilkas ir dar keli dėstytojai. Kai grįžau į Vilnių, kartu su treneriu Ruslanu Vartanovu aplankėme dekaną ir paprašėme suteikti galimybę atnaujinti studijas. Po pasisveikinimo dekanas šypsodamasis pasakė, kad jis mane kasdien mato ir laukia manęs atvykstant. Nesupratau. Vėliau jis juokdamasis pirštu parodė į didžiulį reklaminį plakatą ties Pedagoginio universiteto žiedu su mano „bronziniu“ atvaizdu Londone, kuris puikiai matėsi pro jo darbo kabineto langą. Dekanas maloniai nuteikė. Neilgo pokalbio metu aptarėm likusių studijų programą ir ne už ilgo vėl sklandžiai įsiliejau į akademinį gyvenimą.

Ar „pedagoškėje“ turėjai mėgstamas disciplinas ir lektorius?

Kaip ir visose srityse, radau tą, kas arčiau mano pasaulėžiūros. Visgi didžiausią įtaką siekiant tikslo studijų metais man padarė profesoriai Audronius Vilkas ir Algirdas Raslanas. Apskritai, man gyvenime pasisekė, kad pavyko sutikti ir bendrauti su tokiais gerai sporto pasaulį pažįstančiais žmonėmis.

 Turėjai vieną diplomą. Kodėl nesustojai ir toliau veržeisi į akademinę aplinką?

Vieną dieną suskambo skambutis iš nepažįstamo numerio. Skambina profesorė Audronė Dumčienė ir pakankamai primygtinai aiškina, kad bakalauras gerai, bet nereikėtų sustoti. Tai va, Audronės Dumčienės dėka vėl tapau studentu.

Jau buvai patyręs studentas, kaip ne kaip, studijavai trečdalį gyvenimo ir žinojai, kad mokslai suvalgo nemažai laiko. Kaip profesorė tave motyvavo?

Profesorė sakė, kad vyrui ne tik gražią žmoną dera turėti, bet ir smegenų, nes nūnai vertinami protingi. Prisimenu, kartą ji mestelėjo tokią frazę, kad, neva, popierius viską iškentės. Ir paaiškino – sakė, gyvenimas vietoje nestovi, gal ateity aš gausiu pasiūlymą dirbti, tarkim, federacijoje ar kokioje nors sporto mokykloje, ar užkluptų noras lipti karjeros laiptais vadovaujant kokiai nors organizacijai, o taip reikalingo popieriaus nėra ir durys užsidaro. O šiaip, tereikės iš stalčiaus išsitraukti diplomą ir nupūsti dulkes. Va toks moralas ir esmė – reikalingas popierius tikrai kantriai manęs lauks. Mane tas pasakojimas kažkaip įtikino.

Tiesą pasakius, stojau nenorom. Tame gyvenimo etape turėjau įvairių problemų, buitinių ir ne tik, o dar mokslai užsikrautų, galvojau, bus nelengva išlaviruoti. Dažnai pamastydavau, kam man to reikia. Bet įstojau, įsivažiavau ir viskas pradėjo dėliotis į savo lentynas – mokslai pajudėjo, galų gale įsigijau būstą tokį, kokį norėjau, atslūgo rūpesčiai, gimė sūnus. Apsidairyti nespėjau, o jau atėjo laikas atsiimti antrą diplomą. Tiesiog pajutau, kaip akmuo nukrito nuo krūtinės. Dabar pagalvoju, kad ne veltui visą tą kančią buvau užsikrovęs ant kupros.

Vis neperkandu tavęs – stojai į universitetą nenorom, tačiau dėstytojai patiko, į studijas pasinerdavai visa galva, tai gal mokslai yra tavo pašaukimas?

Pasakysiu atvirai, nesu moksliukas ir nepradėsiu aiškinti, kad be studijų negaliu gyventi. Taip, tikslas baigti mokslus ir apsiginti diplomą buvo. Tačiau tikrai to nedariau su šypsena veide, greičiau, sukandęs dantis. Bet gyvenimas privertė susiimti ir sėkmingai nueiti šį kelią. Kad ir dabartinė situacija – jei neturėčiau diplomo, negalėčiau dirbti treneriu Vilniaus Ozo gimnazijoje. Todėl ir noriu, kad mano žodžius išgirstu jaunimas ir suvoktų, kad sportas kada nors baigsis, ir jau dabar reikia apsispręsti, kuo tu norėsi bei kuo galėsi tapti. Be išsilavinimo neįsivaizduoju, kur aš galėčiau dirbti.

Niekam ne paslaptis, kad jaunimą užvaldžiusios šiuolaikinės technologijos ir jų galimybės, kurie rimti konkurentai aukštesniam išsilavinimui. Kaip nugalėti IT pagundas?

Žinote, visų pirma reikalingas noras ir nusiteikimas. Pats sportininkas privalo tvirtai apsispręsti ir pamąstyti apie vertybes. Tai joks moralas. Tai nūdienos realybė – darbdaviams reikalingi kūrybingi ir išsilavinę. O diplomas rankose yra akivaizdus privalumas. Tikrai atsiras žmonių, kuris padės, patars, suteiks konsultacijas. Bet jei žmogus nenori, tai suras tūkstančius priežasčių tingumo pateisinimui. Patikėkite, visada galima rasti laiko ir suspėti atsiskaityti. Svarbu bendrauti su dėstytojais, nedingti jiems iš akiračio. Kaip jie tau patars ar padės, jei tavęs nemato ir negirdi?

Ačiū už nuotaikingą pokalbį.

Valdas Malinauskas