Europos imtynių čempionato bronzą į Lietuvą atvežęs Kristupas Šleiva savo apdovanojimu nori dalytis su visa savo mylimos sporto šakos bendruomene, kuri vieningai pasitiko naują šalies sporto didvyrį. „Nors mūsų sporto šaka yra dvikovinė, vis tiek – be komandos esi niekas“, – teigė 23 metų imtynininkas.
Vilniaus oro uoste neaukštas imtynininkas su didžiuliu medaliu ant krūtinės spaudė kelias dešimtis stiprių rankų. Nuo vienintelio Lietuvos imtynininko pasaulio čempiono Rimanto Bagdono (1964 m.) ir pastarąjį kartą šaliai olimpinį medalį laimėjusio Aleksandro Kazakevičiaus (2012 m.) iki dviejų dešimčių dar augančių jaunų paauglių imtynininkų atvyko pasveikinti ir pasidžiaugti laimėjimu, kurio Lietuvos imtynininkai laukė taip ilgai.
Trečiadienio vakarą ant kilimo Romoje svorio kategorijoje iki 67 kg K.Šleiva nutraukė Lietuvos imtynininkų apdovanojimų sausrą aukščiausio lygio varžybose.
Pastarąjį kartą svarbiu laimikiu mūsų šalies imtynininkai džiaugėsi 2014 metais, kai Edgaras Venckaitis Taškente iškovojo bronzos medalį.
Šįkart apdovanojimas atėjo tyliai, per daug nieko nelaukiant iš jauno imtynininko, jo pernelyg neišskiriant iš kitų 6–7 atletų, atstovaujančių šiai gilias tradicijas mūsų šalyje turinčiai sporto šakai, kurie pastaraisiais metais būdavo netoli garbės pakylos, bet nė vienas ant jos neužlipdavo.
Pirmą kovą norvegui Mortenui Thoresenui 3:4 pralaimėjęs 23 metų panevėžietis sulaukė šanso tęsti kovas, nes varžovas nukeliavo iki turnyro nalo ir galiausiai tapo čempionu.
K.Šleiva paguodos varžybose per minutę susidorojo su turku Enesu Basaru, o mažajame finale po dramatiškos kovos 4:2 palaužė ir 21-erių baltarusį Aliaksandrą Liavončiuką.
Nors kova su pasaulio jaunimo čempionu buvo dramatiška, tai nestebino lietuvio dabartinių trenerių. „Drama – Kristupo bruožas“, – žinute saviškiams nusiuntė vienas labiausiai tituluotų Lietuvos imtynininkų Mindaugas Ežerskis, kartu su Ruslanu Vartanovu treniruojantis K.Šleivą.
Panevėžyje prieš 14 metų trenerio Vladimiro Audicko atrastas talentingas jaunuolis, kurio tėvas yra lankęs imtynes, vaikystėje persirgo astma, nustūmė į šalį pomėgį važinėti KTM motociklais, atsispyrė jį kamavusiam namų ilgesiui, kai buvo atsivežtas į Vilnių, ir tobulėjo jau kito trenerio Olego Antoščenkovo globoje.
Europos jaunimo pirmenybėse jis buvo pelnęs du bronzos ir vieną sidabro medalį, bet ilgai laukė savo šanso vyrų varžybose.
Kai kurie imtynininkai prieš varžybas gali numesti 10 kg, o K.Šleiva kankinasi be vandens ir maisto itin sunkiai, net kai reikia atsikratyti poros kilogramų, kad patektų į reikiamą svorio kategoriją.
Bet ilgos treniruotės pagaliau atsipirko jaunam imtynininkui, kuris treniruojasi Vilniuje ir planuoja studijuoti kineziterapiją.
Apie emocijas, užplūdusias po kovos, kraują ir kovas ant kilimo K.Šleiva pasakojo trumpam ištrūkęs iš tvirtų bendražygių glėbio Vilniaus oro uoste.
– Kristupai, kai jaučiatės iškovojęs Lietuvos imtynių sportui medalį po šešerių metų pertraukos?
– Tai buvo didelis siurprizas. Tai tarsi kasdien kažko lauktum ir tikėtum ir ateina diena, kai tai pagaliau įvyksta. Negaliu patikėti, kad turiu Europos suaugusių čempionato medalį.
– Apibūdinkite savo kovas Italijoje?
– Kai prasidėjo rytas ir aš laimėjau prieš pajėgų Turkijos atstovą, įgavau pasitikėjimo, nes kovojau tikrai gerai.
Su baltarusiu jau ėjau su dideliu noru laimėti ir be jokių minčių apie galimą pralaimėjimą. Žinojau, kad atiduosiu, ką galiu.
– Kaip vyko paskutinė kova dėl bronzos, kurios pabaigoje iš nosies pasruvo kraujas?
– Niekis. Mes taip visada kovojame – gauname per nosį, bėga kraujas – nieko tokio. Nueini, įsikiši vatos ir tęsi kovą – pas mums tai kasdienybė.
– Galingai sušukote po kovos. Išliejote viską, kas buvo susikaupę per tuos metus, per kuriuos būta ir pralaimėjimų?
– Viskas, kas susikaupė per šešerius metus, buvo iššaukta per tas 2–3 sekundes. Nežinau net kiek sekundžių šaukiau.
Prieš kovą buvau pagalvojęs, kaip parodysiu, kai laimėsiu. Aš neįsivaizdavau, ką jausiu. Tos kelios sekundės viską parodė. Mintyse niekas nesisuko, tai tiesiog buvo instinktas.
– Ko pritrūko pirmojoje kovoje?
– Buvau numetęs svorio, atlikau gerą apšilimą, viskas atrodė gerai. Tačiau kova taip pasisuko, kad 5 minutę pamačiau, kad manęs nebėra. Ką padarysi.
– Kas dar, be tądien jausto pasitikėjimo, padėjo jums laimėti medalį?
– Treneriai labai motyvavo ir padėjo. Jie niekada neleidžia pasiduoti. Treneris Vartanovas, su kuriuo padariau net du gerus apšilimus per dieną, mane nuteikė labai gerai pirmai kovai, o antrai – dar geriau. Tas pasitikėjimas buvo labai geras, o po pokalbio su treneriu nieko kito nebeliko – tik laimėti.
– Pasitikėjimas jautėsi ir mažajame finale, kai kovos įkarštyje paprašėte teisėjų peržiūrėti vieną epizodą ir buvote teisus. Taip dažnai būna?
– Kai išmeti „challange“, teisėjas nebūtinai priima sprendimą tavo naudai, bet dabar stengiuosi likti kuo ramesnis, nesiginčyti su teisėjais, o tada jau ir jie galbūt stengiasi padėti.
– Įprastai jums sunkiai sekasi mesti svorį. Kaip šįkart?
– Svorio metimas tikrai yra mano priešas. Bet kai tiek metų tai yra tekę daryti, niekur nedingsi. Visi meta svorį prieš varžybas, visi kankinasi. Jei nori laimėti, tenka mesti svorį.
– Tai apie ką dabar svajojate?
– Kol kas tiek emocijų, kad nesinori valgyti. Nuotaika labai gera. Be to, už mėnesio vyks olimpinės atrankos varžybos, tad nesinori piktnaudžiauti.
– Laukia du olimpiniai atrankos turnyrai. Kiek šis pasiekimas pridės pasitikėjimo siekiant patekti į Tokiją (olimpinio bilieto dar neturi nė vienas Lietuvos imtynininkas, – red.)?
– Gavau didelį stimulą. Pajutau, kad galiu kovoti su kiekvienu. Kai pirmojoje kovoje 3:4 nusileidau norvegui, kuris tapo Europos čempionu, supratau, kad ir pats galėčiau laimėti čempionatą. Todėl ir į atrankos turnyrus važiuosi pasirengęs parodyti viską, ką galiu ir kam tiek ilgai ruošiausi šiame gyvenime.
– Kam labiausiai esate dėkingas už šį medalį?
– Visiems treneriams, o labiausiai savo pirmajam treneriui Vladimirui Audickui, kuris ir atvedė mane į imtynes (tuo metu K.Šleiva apkabino greta stovėjusį trenerį). Be šio trenerio aš nebūčiau čia.
Be to, aš labai dėkingas savo kovų draugams. Be jų aš nei fiziškai, nei morališkai nebūčiau to pasiekęs. Nors mūsų sporto šaka yra dvikovinė, vis tiek – be komandos esi niekas. Vienas važinėdamas į stovyklas ir varžybas, neturėdamas palaikymo, turbūt palūžtum. Komanda yra viskas.
Kęstutis Rimkus
www.15min.lt