Iš prieš mėnesį pasibaigusio pasaulio imtynių čempionato mūsų atletai ir atletės grįžo be olimpinių kelialapių. Atvėsus emocijoms, portalas www.imtynes.lt  pakalbino Lietuvos imtynių federacijos prezidentą Giedrių Dambrauską. 

Prezidente, sakoma, viščiukai skaičiuojami rudenį. Kaip Jus apibendrintumėte praėjusį sezoną.

Sezoną vertinčiau gerai, jei dabar turėtume nors vieną kelialapį į Tokijo olimpines žaidynes. Deja, mes jo neturime, todėl apie teigiamą sezono įvertinimą negali būti net ir kalbos. Neramina ir kiti dalykai, kaip, tarkim, kodėl mūsų U-20 klasikai nesugebėjo pasiekti nei vienos pergalės ant  pasaulio čempionato kilimo nors jos pagrindą sudarė imtynininkai, kurie visai dar neseniai gerai pasirodydavo U-18 varžybose. Kas pasikeitė per tuos 1-2 metus? Dauguma jų yra sporto gimnazijų auklėtiniai, turi idealias sąlygas treniruotis, o rezultatai stovi vietoje. Kodėl jie pradėjo stipriai nusileisti savo bendraamžiams priešininkams, ypatingai parteryje, nors trenerių komandoje yra asmuo, kuris, mano galva, buvo vienas geriausių gynybos ir puolimo parteryje specialistų pasaulyje? Kodėl pralaimimos lemiamos kovos? Net, berods, šeši mūsų imtynininkai įvairiose amžiaus grupėse pasaulio ir Europos čempionatuose kovojo mažuosiuose finaluose, tai yra, dėl trečių vietų, bet nei vienas iš jų nepasiekė pergalės? 

Laisvųjų imtynių pasaulyje vyksta tie patys dalykai, kurie ir toliau neleis mums turėti gerų stabilių rezultatų. Kiekvienas treneris savo deimančiukus glūdina pats, o darbas „atskirose frakcijose“ tikrai neduos mums visiems – treneriams, federacijai, imtynių gerbėjams – laukiamo rezultato. Čia dar labai laukiu ir šalies sporto vadovų politinio sprendimo. Būtinai reikia, kad treneriai, deleguojantys savo sportininkus į sporto klases ar sporto gimnazijas, būtų skatinami tą daryti. Juk akivaizdu, kad tik mūsų patys gabiausi sportininkai, treniruojami geriausių trenerių ir tik turėdami puikias treniruočių, medicininių paslaugų bei poilsio sąlygas gali būti lygiaverčiais konkurentai pasaulio ir Europos čempionatuose. O dabartinės tendencijos rodo, kad  jei greituoju metu nebus pakeista trenerių motyvavimo sistema, atiduodant savo geriausius sportininkus į mano paminėtas didelio meistriškumo ugdymo įstaigas, tai labai greitai nebeliks ir tų pačių mokyklų, jau nekalbant apie rezultatus. Šia tema susirašinėju ir jau du kartus buvau susitikęs su Švietimo, mokslo ir sporto viceministre Kornelija Tiesnesyte. Deja, Kūno kultūros ir sporto departamento išformavimas, sporto rėmimo fondo reorganizavimas ir panašios reformos sporto srityje mums ypatingai svarbaus klausimo nagrinėjimą nustumia į antrą planą.

Ši temą be galo aktuali ne tik trims olimpinėms imtynių disciplinoms, bet ir visom Lietuvos sporto federacijoms, turinčioms sporto grupes sporto gimnazijose. Tenka dažnai bendrauti su kolegomis, žinau jų nuomonę.

Daugiau ar mažiau spręstinų problemų yra su visomis imtynėmis, bet norėtųsi, kad pradėtos formuoti didelio meistriškumo piramidės funkcionuotu pilnu pajėgumu ir turėtų ateitį.

Prezidente, prieš pora savaičių Kazachstane praėjęs pasaulio imtynių čempionatas buvo ypatingas tuo, kad Nur-Sultane imtynininkai kovojo dėl olimpinių kelialapių. Mūsiškiams nepavyko svoriuose patekti tarp šešių pajėgiausių planetos atletų ir atlečių. Kokie buvo Jūsų lūkesčiai ir ar galima teigti, kad čempionatas nuvylė?

Varžybas ant Nur-Sultano Barys arenos kilimo pradėję graikų-romėnų imtynių atstovai mus nuteikė labai optimistiškai. Pirmąsias kovas laimėjo šeši iš penkių mūsų klasikų. Tokio starto aukščiausio rango varžybose aš tikrai neprisimenu. Net per istoriniu mums tapusiu pasaulio imtynių čempionatą Baku 2007 metais, iš kurio grįžome su sidabro ir bronzos medaliais, mūsų imtynininkų debiutas nebuvo geresnis. Analizuojant antro rato priešininkus, tikrai jie nebuvo ženkliai stipresni ar kažkuo ypatingi, bet toliau buvo tik viena Pauliaus Galkino pasiekta pergalė ir galutinėje įskaitoje jo pasiekta 7 vieta. Visi kiti graikų-romėnų imtynininkai, išskyrus Laimutį Adomaitį, užėmė vietas šešioliktukuose, kas irgi iš esmės nėra blogas rezultatas. Moterų imtynėse įspūdinga Kamilės Gaučaitės pergalė ir užimta 10 vieta (tarp 31 dalyvių) bei  pakartotas geriausias visų laikų moterų imtynininkių pasiektas rezultatas. Jei tai būtų eilinis pasaulio čempionatas, galvočiau, kad vertinimas galėtų būti labai netoli “gerai”, bet čia vyko ir olimpinė atranka, todėl lūkesčiai ir užduotys tiek atletams ir atletėms, tiek jų treneriams prieš vykstant į Kazachstano sostinę buvo labai aiškūs – iškovoti ne mažiau kaip vieną kelialapį.

Kas iš rinktinės atletų teikė daugiausiai vilčių ir kas nuvylė?

Gal nepasakysiu naujo, bet moterų ir laisvųjų imtynės turėjo savo ryškius lyderius – Danutę Domikaitytę ir Edgarą Voitechovskį. Graikų-romėnų imtynių komandoje nėra  ryškaus „tai dienai geriausio“, nes patirtis rodo, kad „geriausiu, tai dienai“ gali būti bet kuris iš komandos. Tą puikiausiai parodė ir Pauliaus Galkino pavyzdys, kuris antrą pasaulio čempionato dieną buvo aiškus komandos lyderis.

Ar kas nuvylė? Tikrai neturiu jokių asmeniškumų ir mačiau kaip visi rinktinės nariai rimtai ruošėsi šioms varžyboms. Pats esu buvęs ir sportininku, ir treneriu, tad puikiai suprantu, kad ne viskas priklauso nuo pasirengimo tam ar kitam startui. Atėjus laikui visas kūnas, įskaitant ir galvą, kas irgi be galo svarbu, turi dirbti kaip šveicariškas laikrodis. Tai dvikovinė sporto šaka, todėl reikia neužmiršti, kad dar yra priešininkas, kurį reiks apžaisti, pergudrauti, o, galiausiai, ir įveikti.

Kur matote esmines klaidas, jeigu tokios buvo?

Apie klaidas, kurios pasitaiko tiek pasirengimo procese, tiek kovos vedimo taktikoje ar techniniame veiksmų atlikime, aš išsakau savo nuomonę bendraudamas su rinktinės treneriais. Bet tikrai jų neakcentuoju, nes pasitikiu rinktinės trenerių profesionalumu.

Aukščiausią, septintą vietą, iškovojo Paulius Galkinas. Lemiamoje imtyje jis nusileido uzbekui. Ko jam pritrūko iki sensacijos? 

Visų pirma, mums tai nebūtų didelė sensacija. Paulius jau ne vienus metus rodo stabilius rezultatus ir iškovotas kelialapis būtų greičiau puiki dovaną už įdėtą triūsą. Žinoma, didžiausius savo laimėjimus Paulius buvo pasiekęs būdamas dar jaunių amžiaus, kuomet iškovojo pasaulio vicečempiono titulą. O štai tokių lemiamų, ypatingai svarbių dvikovų, kokios dažnai būna tik finaliniuose etapuose – štai tokių dvikovų patirties suaugusių varžybose Pauliui Galkinui ir pritrūko. Manau, kad buvo daugiau psichologiniai dalykai.

Mantas Knystautas nesėkmingai startavo po pavasarį patirtos peties traumos. Kokia jo sveikatos būklė po čempionato; ar spės jis pasiruošti pavasarinei atrankai?

Čia gal ir buvo klaida leisti Mantą dalyvauti pasaulio čempionate. Tiesiog, mūsų prognozės apie jo sveikatą tai apsisprendimo akimirkai, matyt, buvo per daug optimistinės. Labai daug nulėmė ir tai, kad pats Knystautas veržte veržėsi į kovą. Šiuo metu Mantui sėkmingai padaryta dar viena peties operacija, bet dar laukia ilgas reabilitacinis laikotarpis.

Prieš čempionatą didžiausia intriga renkantis pirmą numerį buvo svoryje iki 87 kilogramų. Laimutis Adomaitis teisę į dalyvavimą pasaulio čempionate iškovojo kontrolinėse  dvikovose nugalėjęs Eividą Stankevičių. Ar yra principinis sprendimas, kas iš atletų kitąmet dalyvaus atrankos turnyruose?

Be šių įvardintų sportininkų yra dar Julius Matuzevičius ir Martynas Nemsevičius. Puiku, kai pačioje rinktinėje yra tokia konkurencija. Aš net bijočiau prognozuoti, kuris iš tų keturių bus geriausiai pasirengęs olimpiniams atrankos turnyrams. Bus įvardinti kriterijai, kaip bus renkamas geriausias ir juos labiausiai atitinkantis vyks kovoti dėl kelialapio. 

Šiuo metu neabejotini lyderiai savo svoriuose yra J.Petravičius, E.Venckaitis, P.Galkinas, V.Laurinaitis ir M.Knystautas. Pastarasis, žinoma, su sąlyga, kad „užsilaižys“ traumas. Kokia tikimybė, kad Kristupas Šleiva „nusimes“ kilogramus ir dėl vietos rinktinėje konkuruos su Edgaru, o Robertas Fridrikas pakutens padus Viliui Laurinaičiui? 

Pagal tas tendencijas, kurias matome dabar, Kristupas jau po truputi pratinasi rungtis sunkesnėje svorio kategorijoje, o Robertas yra atsarginis variantas dalyvauti sunkiausioje svorio kategorijoje ir, jei prireiks, pavaduoti Mantą. Bet visi dalyvaujantys olimpinėje atrankoje žino, kad kelialapius iškovoja šalis, tad ir sėkmės atveju į Tokiją vyktų tai dienai geriausiai pasirengęs.

Ne paslaptis, buvo tikėtasi gero Danutės Domikaitytės pasirodymo, tačiau iki dešimtos vietos pakilo ne tituluota Danutė, o Kamilė Gaučaitė. Kokios šių sportininkių galimybės būsimuosiuose atrankos turnyruose?

Prie kasmet augančios konkurencijos mes jau baigiam priprasti. Kad olimpinėse svorio kategorijose vyrų imtynėse bus po 40 ir daugiau imtynininkų mūsų nenustebino.  Bet po 30 ir daugiau atstovių svoriuose, kur kovojo moterys, sakyčiau, naujas reiškinys. Todėl Kamilės patekimą tarp dešimties geriausių pasaulio imtynininkių vienareikšmiškai vertinu teigiamai. Kamilė jauna, techniškai gerai pasiruošusi, užsispyrusi ir labai motyvuota imtynininkė. Ar Tokijas, ar Paryžius? O gal ir ten ir ten? Laikas parodys.

Grįžkim prie D.Domikaitytės. Danutė jau pasiekė tokį lygį, kad į visas varžybas ji vyksta keldama sau pačius aukščiausius reikalavimus. Taip, Danutei Kazachstane nepasisekė, bet žinodamas jos charakterį, kovingumą ir patirtį, esu įsitikinęs, kad kovos ant Tokijo olimpinio kilimo jai yra realiai įgyvendinama užduotis.

Ar teko išgirsti moterų imtynių rinktinės trenerių įžvalgų dėl netikėtai greito D.Domikaitytės pralaimėjimo čekei pirmoje kovoje?

Manau, kad tai daugiau psichologiniai dalykai. Visi klystame, bet tokio lygio imtynininkė privalėjo išeiti iš pavojingos padėties ir bandyti ištaisyti padėtį, nes kova buvo tik prasidėjusi. Tikiuosi, kad tiek sportininkė, tiek treneriai padarys išvadas ir lauksime visiškai kitokių Danutės kovų.

Kokios nesėkmingo „laisvūnų“ pasirodymo priežastys?

Andrius Mažeika ir Lukas Krasauskas yra ateities imtynininkai, o iš Edgaro laukėme ir tikėjomės rezultato. Ir ne veltui. Pažiūrėkime kas įvyko. Edgaras Voitechovskis pirmoje dvikovoje, visai lygioje kovoje, taškais 1:6 nusileido, kaip tada galvojom, vidutinio pajėgumo šveicarui, o tas vidutiniokas iš Šveicarijos laimi dar dvi kovas ir iškovoja olimpinį kelialapį. Bet vietoj to šveicaro galėjo būti ir Edgaras.

Tad kol dar nepasibaigė paskutinis atrankos į olimpines žaidynes turnyras, viliuosi, kad kelialapis į  žaidynes bus iškovotas.

Valdas Malinauskas

Mūsų imtynininkų ir imtynininkių rezultatai pasaulio čempionate:

Laisvosios imtynės (311 dalyviai; 79 valstybės)

Vieta Dalyvių

skaičius

 Svorio

kat.

 Vardas / pavardė
29 39 74 Andrius Mažeika
36 42 86 Edgaras Voitechovskis
26 26 97 Lukas Krasauskas

 

Graikų-romėnų imtynės (311 dalyvių, 64 valstybės, LTU – 27 vieta)

Vieta Dalyvių

skaičius

 Svorio

kat.

 Vardas / pavardė
13 39 60 Justas Petravičius
13 41 67 Edgaras Venckaitis
7 38 77 Paulius Galkinas
30 39 87 Laimutis Adomaitis
14 37 97 Vilius Laurinaitis
15 31 130 Mantas Knystautas

 

Moterų imtynės (252 dalyvės, 55 valstybės, LTU – 29 vieta)

Vieta Dalyvių

skaičius

 Svorio

kat.

 Vardas / pavardė
28 32 68 Danutė Domikaitytė
10 31 76 Kamilė Gaučaitė