Prieš 50 metų, 1965-ųjų vasarą, imtynininkas Rimantas Bagdonas tapo pirmuoju lietuviu, iškovojusiu pasaulio čempionato auksą. Tai buvo jo pirmos ir paskutinės planetos pirmenybės. Jau prabėgo pusė amžiaus, tačiau nė vienam mūsų šalies imtynininkui taip ir nepavyko pakartoti šio įspūdingo rezultato. Bet imtynių maestro slapta viliasi, kad pasaulio čempionate Las Vegase kas nors iš Lietuvos delegacijos užkops ant aukščiausio pjedestalo laiptelio.
Bagdono žiniomis, dar prieš karą pasaulio čempionu yra tapęs lietuvių kilmės amerikietis Juozas Žukauskas, pasirinkęs amerikietišką Jacko Sharkey pseudonimą. Tąkart šis įveikė vokietį Maxą Schmelingą ir tapo pasaulio sunkaus svorio bokso čempionu.
„Galima sakyti, kad J. Žukauskas pirmasis iš lietuvių tapo pasaulio čempionu. Juk istorijos neištrinsi“, – visų laurų sau nenori prisiimti dukart SSRS klasikinių imtynių čempionas 76-erių R. Bagdonas.
Kad taptų SSRS rinktinės nariu ir stipriausiu planetoje, R. Bagdonui teko įveikti vargo ir nuotykių kupiną kelią. Jį „Lietuvos žinių“ pašnekovas prisimena su visomis smulkmenomis.
Iš Sibiro pabėgo
Bagdonas gimė Biržų rajono Manikūnų kaime. Pasidžiaugti vaikyste gimtinėje Rimantas nespėjo: būdamas pusantrų metų drauge su mama buvo įsodintas į vagoną ir išvežtas į Sibirą. Ten jis išbuvo 14 metų ir šešis mėnesius.
„Mama gavo 20 metų tremties, nes tėvas buvo mokyklos inspektorius, o ji – mokytoja, todėl mes buvome SSRS priešai“, – pasakoja R. Bagdonas.
Jis net neįsivaizduoja, kaip viskas būtų pakrypę, jei nebūtų pabėgęs iš Sibiro.
Kaip kilo mintis pabėgti? „Mama įkalbėjo, – prisimena pašnekovas. – Sakė – bėk, kol tau nesukako 16 metų. Nes paskui gausi pažymėjimą, kuriame bus įrašyta, kad esi tremtinys. Tada su tokiu pasu net į traukinį neįsėsi.“
Vaikino kelionė į Kauną truko apie du mėnesius. Ne vieną šimtą kilometrų jis sukorė eidamas per taigą, plaukė ir garlaiviu. O kad nekiltų įtarimų, kaskart traukinio bilietą pirkdavęs tik iki kitos stoties. Stotyje išlipdavęs, parą praleisdavęs mieste ir toliau važiuodavęs iki artimiausios stoties.
Žinoma, toks sūnaus poelgis mamai atsiėjo brangiai – jai tremtį pailgino dar penkeriais metais. Iš viso Sibire ji iškentėjo 23 metus.
Susimušė bokso ringe
Grįžusiam į Lietuvą R. Bagdonui imtynės visai nerūpėjo. Jis susidomėjo boksu, bet jau per pirmą kovą susimušė su varžovu ir buvo diskvalifikuotas. Supykęs nutarė pasinerti į imtynių pasaulį. Jau po pusmečio treniruočių jis atstovavo Lietuvos rinktinei.
Badgonas nesunkiai prisimena 1956-uosius. Tąkart prieš pirmąją SSRS tautų spartakiadą įdėmiai stebėjo, kaip treniruojasi garsūs ne tik Lietuvos, bet ir pasaulyje boksininkai – Algirdas Šocikas, Romualdas Murauskas, Ričardas Tamulis, Ričardas Juškėnas.
„Labai patiko jų judesiai. Atrodė, kad jie ne boksininkai, o balerinos – sunkiasvoriai judėjo taip lengvai! – kalba imtynininkas. – Ir kai iš Melburno olimpiados R. Murauskas grižo su bronzos medaliu, o A. Šocikas – be apdovanojimo, pradėjo kirbėti mintis: neturime lietuvių pasaulio čempionų ne tik boksininkų, bet ir lengvaatlečių, irkluotojų. Vis pagalvodavau: o jei mane paims į pasaulio čempionatą, gal tapsiu stipriausias planetoje?“
Padailino autobiografiją
Nutaręs stoti į Kauno kūno kultūros institutą R. Bagdonas autobiografijoje parašė tiesą – gimęs Lietuvoje, 14,5 metų kalėjęs Sibire, o mama – 23 metus, tėtis su jo seserimi gyvena Amerikoje… Žinoma, kai tokia autobiografija, į institutą nebuvo priimtas.
Kai tapo SSRS tautų spartakiados prizininku, sulaukė pasiūlymo Leningrado (dabar Sankt Peterburgas), Maskvos arba Kijevo kūno kultūros institutuose.
Maskvos jis iškart atsisakė, nes neabejojo, kad ten jo sibirietiško gyvenimo istorija greitai bus iššifruota. Leningrado oras vaikinui nepatiko, todėl pasirinko Kijevą. Ir savo gyvenimo aprašyme jau nepaminėjo Sibiro.
„Kai kartą apie save parašiau teisybę, iš to nieko neišėjo, antrą kartą parašiau – irgi nieko. Tada galvoju – kodėl apie save turiu sakyti teisybę. Patikrins – įkliūsiu, nepatikrins – bus gerai“, – šypsosi R. Bagdonas, kuriam anketą reikėdavo pildyti prieš kiekvieną kelionę į varžybas užsienyje.
Čempionate sekėsi lengvai
Į 1965 metų pasaulio čempionatą Suomijoje, Tamperės mieste, R. Bagdonas išvyko tik po kontrolinių kovų Aluštoje, kai įveikė kitus du kandidatus savo svorio kategorijoje – Valentiną Oleiniką ir Aleksandrą Jurkevičių. Įdomu, kad abu varžovai vėliau tapo pasaulio čempionais.
Tačiau gavęs bilietą į planetos pirmenybes R. Bagdonas pradėjo nerimauti ne dėl to, ar taps pasaulio čempionu. Baiminosi, kad gali išaiškėti tikri jo gyvenimo faktai.
SSRS imtynininkų rinktinė į Tamperę važiavo traukiniu iš Maskvos.
„Suomijos pasienyje vyko paskutinė pasų kontrolė. Nerimavau, kad tik manęs neišlaipintų sužinoję, jog esu iš Sibiro. Galvojau ne apie varžybas, o apie tai, kaip pasiekti čempionato vietą“, – kalba sportininkas. Pasak jo, būtent tokios mintys jam ir padėjo susikaupti ant imtynių kilimo.
Tamperėje SSRS komanda gerai varžėsi. Iki lietuvio pasirodymo jau šešiose svorio kategorijose iš aštuonių pasaulio čempionais buvo tapę rusai.
Lietuviui sekėsi lengvai. Per 30 sekundžių jis paguldė libanietį, taškais nugalėjo Suomijos atstovą, sausu rezultatu – 6:0 – įveikė bulgarą, 3:1 šventė pergalę prieš būsimąjį Meksiko olimpinių žaidynių čempioną Lotharą Metzą iš Vokietijos Demokratinės Respublikos. Taip R. Bagdonas pasiekė finalą, kuriame laukė lenkas Boleslawas Mackiewiczius. Pagal tuometines taisykles R. Bagdoną tenkino lygiosios, nes buvo surinkęs mažiau baudos taškų (2, o lenkas – 4). Po devynių minučių kovos buvo paskelbtos lygiosios, ir lietuvis tapo pasaulio čempionu.
„Tuomet man dar neatėjo į galvą, kad iki tol neturėjome lietuvių pasaulio čempionų, ypač olimpinėje rungtyje“, – sako R. Bagdonas.
Susimokėjo už prezidentinį alų
Po pasaulio čempionato stipriausius imtynininkus priėmė Suomijos prezidentas. R. Bagdonas išsaugojo tąkart iš prezidento gautą sidabrinę taurę su užrašu „Pasaulio čempionui R. Bagdonui nuo prezidento Urho Kekkoneno“.
„Iškilminga vakarienė buvo kukli, – įspūdžiais dalijasi pasaulio čempionas. – Po valandos Suomijos prezidentas atsiprašė ir išvažiavo. Tik tuomet mums pasiūlė alkoholio. O mes, SSRS rinktinės atletai, taip svajojome bent užsienietiško alaus paragauti. Padavėjai pildė mūsų norus ir nešė alų. O kai reikėjo išeiti, turėjome už alų… susimokėti. Sukrapštėme paskutinius pinigus ir išvykome nepatenkinti.“
Iki 1965 metų SSRS galiojo įstatymas, kad olimpinėse sporto šakose už pasaulio čempionato aukso medalį išmokama 5000 rublių premija. Iš jų 300 rublių visi privalėdavo gera valia paaukoti Vietnamo karui. Žinoma, visi nugalėtojai dar pretenduodavo į mašiną. Volga tuo metu kainavo nuo 5000 iki 6000 rublių. Be to, visi nemokamai gaudavo butus. R. Bagdonas už tauriausią medalį buvo pamalonintas dviejų kambarių butu.
Kaimo vyrai nutarė patikrinti
Pasaulio čempionas į Vilnių grįžo traukiniu ir iškart buvo pakviestas į tuometį „Spartak“ (dabar „Žalgirio“) stadioną, kur tuo metu SSSR futbolo čempionato rungtynes žaidė Vilniaus „Žalgiris“ ir Maskvos „Spartak“ komandos.
„Tribūnos perpildytos, apie 15 tūkst. žiūrovų, – kalba R. Bagdonas. – Per pertrauką garsus rungtynių komentatorius Algis Matulevičius jį pristatė žiūrovams. Iš komentatoriaus kabinos imtynininkas futbolo aistruoliams pasakojo įspūdžius iš Suomijos.
Kalbos apie stipruolį iš Lietuvos sklido greitai. Žinia pasiekė ir Prienų rajono Mauručių kaimą, kuriame R. Bagdonas leisdavo vasaros dienas. Vietos gyventojai imtynininko mamos vis klausdavo, ar šis iš tiesų yra pasaulio čempionas.
„Praėjus gal trims dienoms už mane stambesni šeši kaimo vyrai, laikydami mane apsišaukėliu, susirinko ir pasiūlė eiti imtynių, – linksmą istoriją porina R. Bagdonas. – Buvo birželis, pieva dar nelabai žaliuojanti. Mąstau, kaip elgtis, kad nepatirčiau traumos. Siūliau jiems eiti į kluoną, kuriame dar buvo likę šieno. Jei visi šeši vienu metu būtų kibę, neįsivaizduoju, kaip viskas būtų pasibaigę. Bet jie prie manęs ėjo vienas po kito. Aš vieną švystelėjau ant kupetos, antrą, trečią… Liko tik sesers vyras. Tas įsikibo į medinį stulpą, kad ir jo neištiktų draugų likimas. Aš kaip trūktelėjau. Matyt, stulpas buvo jau papuvęs. Ir klono stogas ant mūsų užvirto. Kas su mėlynėmis, kas su nubrozdinimais iš šieno išsikrapštėme. Kitą dieną kaimiečiai pradėjo kalbėti: Bagdonas – iš tiesų galingas žmogus, nuvertė kluoną.“
Tiesa išaiškėjo kraunantis lagaminus
Tapęs pasaulio čempionu imtynininkas iš Lietuvos dar įnirtingiau treniravosi ir rengėsi savo antroms planetos pirmenybėms. Jos 1966 metais vyko JAV, Toledo mieste.
Bet likus trims dienoms iki kelionės į čempionatą, R. Bagdoną išsikvietė generolas pulkininkas ir drėbtelėjo: „Jaunas žmogau, kokią tu savo biografiją rašai?“
Imtynininkas įsitikinęs, jog valdžiai nebuvo sunku atkapstyti tiesą – juk jo mama rašė laiškus savo vyrui ir dukrai, persikėlusiems gyventi į JAV.
Taip R. Badonas tapo „nevyjezdnoj“ (liet. „neišvažiuojantis“), o į pasaulio čempionatą išvyko V. Oleinikas.
„Šioms varžyboms buvau labai gerai pasirengęs, – atsidūsta imtynininkas. – Galbūt būčiau laimėjęs, gal ne, gal daugiau dėmesio būčiau skyręs olimpinėms žaidynėms.“
Tad pasaulio čempiono karjera baigėsi 1965 metais. Tuomet jis buvo buvo pačiame jėgų žydėjime – 26-erių…
Statė populiarius restoranus
Prieš 50 metų imtynininko karjerą baigęs R. Bagdonas nuo sporto neatitrūko. Jau daugiau nei dešimtį metų rengiami jo vardo tarptautiniai imtynių turnyrai. Jis yra Lietuvos kūno kultūros sporto sąjungos pirmininkas, šalies imtynių federacijos garbės prezidentas, Kovinių menų asociacijos valdybos pirmininkas.
„70 proc. visos savo energijos skiriu sportui, 30 proc. – verslui, – juokdamasis sako pašnekovas, nuo 1959 metų dirbantis visuomeminio maitinimo sferoje ir per tą laiką pakeitęs daug darboviečių. – Vilniuje stačiau ir atidariau naktinį barą „Šaltinėlis“, jame dainavo Antanas Šabaniauskas. Iki šiol vis suku galvą, kodėl niekas šiam garsiam dainininkui nepastatė skulptūros ar paminklėlio. 1974 metais sostinėje atidariau restoraną „Tauro ragas“. Jame vienu kartu prie stalų galėjome susodinti 500 žmonių. Per dieną parduodavome 5 tonas alaus. Dabar nebelikę nei vieno, nei kito.“
Kitas pasaulio čempiono pomėgis – sportiniai žirgai. Jų turi net tris.
„Dukra yra buvusi keturiskart Lietuvos išjodinėjimo čempionė. Vaiką pagimdžiusi nejodinėja, bet žirgus laikome paprasčiausiai savo malonumui. Žirgai man kelia kur kas daugiau emocijų nei automobiliai, kurių neapsikabinsi“, – šypsosi R. Bagdonas.
Saulius Ramoška (lzinios.lt)