Jerevane baigėsi šešias dienas trukusi graikų-romėnų imtynių stovykla, kurioje dalyvavo septyni mūsų šalies jaunių rinktinės nariai. Jaunuosius kovotojus į Armėnijos sostinę lydėjo U17 rinktinės treneris Olegas Antoščenkovas, kuris ir pasidalijo įspūdžiais.
– Treneri, Jerevane ne tik intensyviai ruošėtės sezonui, bet ir spėjote sudalyvauti varžybose?
– Taip, armėnai surengė labai stiprų turnyrą, kur be šeimininkų ir mūsiškių dar dalyvavo gruzinai bei keli Čekijos atletai. Čekai gan pajėgūs, bet daugiausia darbo turėjome su armėnais ir gruzinais. Tiek varžybose, tiek stovyklos metu.
– Ką turite omeny, sakydamas „stiprius turnyras“?
– Stiprus savo masiškumu ir kokybe. Pavyzdžiui, svoryje iki 60 kilogramų kovėsi 50 imtynininkų; trisdešimt iš jų galėjo rungtis dėl nugalėtojo titulo. Ir taip panašiai kiekviename svoryje. Atvykome į imtynių šalį, nieko kito ir nesitikėjome.
– Visgi, pavyko nugvelbti medalį?
– Benediktui Bubelevičiui koją pakišo vienintelė klaida antroje kovoje. Jis turėjo laimėti, liko trečias.
– Kaip kitiems sekėsi?
– Likę ant pjedestalo neužkopė, tačiau gerą įspūdį paliko Emilis Neverauskas, kuris savo kovos maniera primena Edgarą Venckaitį. Emilis puikiai laviruoja stovėsenoje, bet turi per daug skylių parteryje. Sakau, kaip Edgaras. Matau teigiamą poslinkį Kerniaus Kurmilevičiaus bei Ričardo Taujanskio dvikovose. Visi paminėti ir Lietuvoje likęs Julius Gikaras yra tie vaikinais, su kuriais siejamos viltys.
– Ką Jūs atsakytumėte, jei paklaustų, kodėl beldėtės virš poros tūkstančių kilometrų, o nepasirinkote treniruotėms artimesnių kaimynų?
– Pasikartosiu, vykome į šalį, kuri su dar keliomis valstybėmis ne vieną dešimtmetį diktuoja madas imtynių pasaulyje. Įdomu susipažinti su armėnų darbo metodika, o vaikinams padirbėti ekstremaliomis sąlygomis.
– Ekstremaliomis?
– Taip. Per šešias dienas mes treniravomės penkiose skirtingose salėse. Tarp jų buvo nedidelių, kišenės dydžio su minimaliais patogumais, buvo ir erdvių salių. Pora kartų organizatoriai į treniruotę vežė už 20-ies kilometrų nuo Jerevano nutolusią imtynių salę.
– Koks tikslas?
– Armėnai rimtai žiūri į savo darbą ir supranta, kad jaunų imtynininkų tobulėjimui reikia kuo daugiau įvairių treniruočių partnerių. Mūsiškiams kiekvienoje salėje teko grumtis vis su skirtingais įvairių amžiaus grupių Europos čempionais ir prizininkais. Mano galva, tai vertinga patirtis.
– Toks intensyvumas sekina?
– Kai mūsų atletai auga šiltnamio sąlygomis, jiems per saldu, nejaučia alkio. Tokios stovyklos pažadina ir parodo, kokiu keliu eina armėnai link savo tikslų. Dažnas po nesėkmės neranda atsakymo, kodėl nepavyko? Manau, dabar bus lengviau jiems sau atsakyti šį klausimą ir daryti išvadas.
– Laukiate sugrįžimo namo?
– Treniruotės buvo be galo sunkios, tačiau to čia ir atvykome. Nuovargį užglaistydavo begalinis armėnų svetingumas ir rūpestis. Jaunimas gyveno pakankamai geruose, sutvarkytuose kambariuose. Tikrai ne tokiuose, kokius mačiau prieš penketą metų. O maistas panašus į mūsų, nieks nesiskundė.
– Dėkui už pasakojimą.
Valdas Malinauskas