Įžymus Lietuvos graikų-romėnų imtynininkas ir treneris, ilgametis Lietuvos kariuomenės sporto klubo viršininkas pulkininkas-leitenantas Valentinas Mizgaitis sausio 28 dieną sutinka 70 metų jubiliejų.
Jis – 1974 metų SSRS ir pasaulio jaunimo čempionas, 1978 metų SSRS vicečempionas, 1979 metų VII SSRS tautų spartakiados bronzinis prizininkas, 14 kartų Lietuvos čempionas svorio kategorijose iki 100 kg (1973-1988 m.), daugiau kaip 100 kg (1976-1991 m.) iki 130 kg (1992–1993 m.), daugelio tarptautinių turnyrų laimėtojas.
V. Mizgaitis – 2008 metų Pekino olimpinių žaidynių sidabro medalio laimėtojo Mindaugo Mizgaičio tėvas ir treneris, buvęs Lietuvos imtynių federacijos prezidentas (2014–2017).
„Gyvenu gerai, džiaugiuosi, turėdamas darbą, šeimą, tris vaikus – ko daugiau reikia, kad būčiau laimingas? Sūnus Mindaugas, mus visus labiausiai nudžiuginęs per Pekino olimpiadą, dabar dirba Fabijoniškių baseine bendro fizinio parengimo treneriu.
Jaunesniam sūnui Lukui dabar – 38-eri, o dukrai Samantai – 18-a. Lukas irgi lankė graikų-romėnų imtynes, buvo perspektyvus, laimėjo turnyrų, tačiau vieną gražią dieną man pasakė: „Tėvai, ne man tos imtynės“.
Jis tapo aukštos klasės virtuvės šefu. Dirbo Lietuvos ambasadoje Vatikane, 2018-aisiais aptarnavo Lietuvoje viešėjusį Popiežių Pranciškų. Kurį laiką Lukas su žmona dirbo ir Vienoje, o dabar gyvena Lietuvoje“, – pasakoja jubiliatas.
Dabartinis Lietuvos imtynių federacijos prezidentas Giedrius Dambrauskas pasidalijo savo įžvalgomis apie jubiliatą: „Šitam žmogui, matyt, neužtektų biusto pastatyti, federacijai reikėtų pasirūpinti visu paminklu.
Su jubiliatu yra susiję visi pastarųjų metų Lietuvos imtynininkų pasiekimai, jo sūnus Mindaugas – pirmasis olimpinių žaidynių prizininkas Lietuvos imtynių istorijoje.
Mums labai sunkiu laikotarpiu, kai buvo ypač mažas biudžetas ir tryško daug povandeninių srovių, V. Mizgaitis sėkmingai vadovavo Lietuvos imtynių federacijai.
Jis – didžiulis autoritetas, daug metų treniravo įvairias Lietuvos imtynių rinktines, žinant jo didelį profesionalumą, visi juo pasitikėjo.
V. Mizgaičiui daug metų dirbant Lietuvos kariuomenės sporto klubo viršininku, praktiškai kariuomenės savanorių pagalbos dėka didžioji mūsų šalies imtynių rinktinė (ir ne tik graikų-romėnų imtynių), buvo remiama – atstovavo Lietuvai kariškių pasaulio čempionatuose ir žaidynėse.
Jubiliatas vienas pirmųjų įžvelgė, kad yra didelės Lietuvos moterų imtynių perspektyvos, inicijavo, jog moterys imtynininkės irgi atsirastų kariuomenėje.
Tada jos dar buvo nežinomos, nepasiekusios svarių pergalių, o dabar jau garsios: Paryžiaus olimpietė Gabija Dilytė, Europos čempionato prizininkė Danutė Domikaitytė, pasaulio jaunimo čempionato medalininkė Kamilė Gaučaitė, kurios visos yra karės savanorės.
Graikų-romėnų imtynininkas Mantas Knystautas tapo pasaulio kariškių čempionu, o daug sportininkų – prizininkais.
Lietuvos sporto sistema nėra dėkinga: sulaukę 18-os ir baigę sporto mokyklas, jose sportininkai jau nebelieka, priklauso klubams ir atletų labai sumažėjo.
Kariuomenės indėlis šiuo atžvilgiu yra didžiulis, jos dėka branduolys išlieka.
Padedant kariuomenei, Išlaikome profesionalų pasiruošimo režimą, todėl ir turime puikius rezultatus“
Jubiliejų sutinkantis V. Mizgaitis dabar šypsodamasis sako, kad yra kaip tas kunigas-emeritas, dirba kariuomenės sporto klubo, kurį su savo bendraminčiais įkūrė, viršininko patarėju ir išklauso visų „nuodėmių“.
Prisiminus jūsų vaikystę ir jaunystę, iškovotas svarias pergales, pirmiausiai norisi paklausti: iš kur pas jus tokia didelė jėga, gal įtakos turėjo tėvų genai?
Nepasakyčiau, kad turėjau daug įgimtos jėgos. Labiau pasižymėjau greičiu, sprogstamąja jėga, ištverme.
Šios savybės, taip pat kryptingas darbas ir turėjo didžiausios įtakos mano rezultatams.
Tėvai niekuo neišsiskyrė iš kitų, gal tik mamos tėtis, mano senelis, buvo stambus.
Jis pasižymėjo pirmajame pasauliniame kare, buvo apdovanotas Georgijaus kryžiumi, gal kūno sudėjimu nusidaviau į jį.
Kaip jūs atsidūrėte ant imtynių kilimo?
Gimiau ir augau Kaune. Iki imtynių buvo ir krepšinis, plaukimas, lengvoji atletika, mėčiau kūjį. Visur sekėsi neblogai.
Buvau „tešliukas“, manau, kad kūjo metimo sektoriuje irgi būčiau pasiekęs neblogų rezultatų, nes turėjau sprogstamosios jėgos.
Mane, penkiolikmetį, lankyti imtynių treniruotes prikalbino kiemo draugas.
Sako, einam, einam, tavo svorio sportininkų yra mažai. Ir nuėjau. Tada svėriau gal 70 kg. Jau po metų, pusantrų pradėjau džiaugtis pirmosiomis pergalėmis.
O kai yra rezultatas, tai ir užsikabini. Jaučiau didelį pasitenkinimą, kad atėjau į imtynes, nes jos – vyriškas sportas.
Vienintelis mano treneris buvo Valerijus Bagdonavičius, pas kurį pradėjau savo karjerą ir baigiau.
Kokių prisiminimų jums sukelia 1975 metais Bulgarijoje laimėtas pasaulio jaunimo čempionatas (svorio kategorija iki 100 kg), kai ant nugalėtojų pakylos stovėjote su prizininkais tapusiais bulgaru Georgu Apostolovu ir būsimu Maskvos olimpinių žaidynių vicečempionu lenku Romanu Bierla?
Prisiminimai puikūs. Per vieną treniruočių vienas SSRS jaunimo rinktinės trenerių mane supažindino su teisėju iš Estijos, su kuriuo pabendravau.
Kaip vėliau paaiškėjo, jis man teisėjavo finalinei kovai su bulgaru. SSRS imtynininkai čempionate jau buvę laimėję 8 aukso medalius iš dešimties, o bulgarai neblizgėjo, jiems bent per tą sunkiasvorių kovą reikėjo reabilituotis.
Tam susitikimui estas teisėjavo objektyviai ir nesunkai tapau čempionu. Buvau pakviestas į SSRS suaugusiųjų rinktinę ir savo svorio kategorijoje tapau trečiuoju numeriu, nors tada dar nebuvau tapęs SSRS suaugusiųjų čempionato prizininku.
Sovietmečiu nebuvo lengva patekti į pasaulio ir Europos čempionatus, olimpines žaidynes, ar turėjote vilčių dalyvauti Maskvos olimpinėse žaidynėse?
Per Maskvos olimpiadą buvau SSRS rinktinės atsarginis, gyvenau olimpiniame kaimelyje.
Jau iš anksto buvo aišku, kad mano svorio kategorijoje (100 kg) olimpiadoje kovos olimpinis ir daugkartinis pasaulio čempionas maskvietis Nikolajus Balbošinas, olimpinėse žaidynėse nešęs SSRS vėliavą.
Mes abu buvome dinamiečiai, geri draugai, kartu treniruodavomės, per SSRS čempionatą jį nugalėti buvo mažai šansų.
Mano svorio kategorijoje SSRS rinktinėje buvo penki stiprūs sportininkai. Bet kurį mūsų nuvežus į pasaulio čempionatą, visi būtume tapę prizininkais.
Į SSRS rinktinės treniruočių stovyklas būdavome kviečiame ne tik mes, bet dar ir draugijų rinktinių nariai.
Treniruočių stovyklos būdavo ypatingai sunkios fiziškai, atimdavo visas jėgas. Gal todėl dabar kažkiek ir streikuoja mano širdelė.
Puikiai prisimenu vieną rinktinės stovyklų Aluštoje, kai mums, sveriantiems po 100 kg, reikėjo bėgti 10 km į vieną pusę ir atgal.
Treneriai mums šaukdavo, rėkdavo, kad bėgtume dar greičiau. Buvo tikra katorga.
Tuos 20 km kilometrus įveikiau, berods, per 1 val. 4 min. ir atbėgau kartu su lengvo svorio (48 kg, 52 kg, 57 kg) imtynininkais.
Per treniruotes stadionuose, žinoma, ne kiekvieną dieną tekdavo bėgioti netgi po 1 valandą. Niekas nežiūrėjo, ar tu esi sunkiasvoris, ar lengvasvoris.
Nežinau, ar dabar imtynininkai daug bėgioja, tačiau tikrai žinau, kad niekas nebūtų privertęs mano sūnaus Mindaugo bėgioti.
SSRS imtynių rinktinėje po sunkių krūvių treniruotėse buvo didelė atsigavimo problema – tik vienintelė pirtis ir daugiau nieko.
Rytais ant tuščio skrandžio dar duodavo kelias kalio orotato ir panangino tabletes.
Rusams nebuvo jokio skirtumo: didžiulio krūvio nepakels vienas sportininkas, tai jį pakeis kitas.
Ir klausti nereikia. Fantastinis! Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, jau buvau atsisveikinęs su didžiuoju sportu ir gal 8-10 metų aktyviai nesportavau, svėriau 130 kg.
Labai norėjosi bent vienose varžybose atstovauti nepriklausomai Lietuvai. Mane prikalbino dalyvauti Europos čempionate.
Iš Lietuvos dar nebuvo išvesta sovietų armija, o mes jau vykome į Kopenhagą.
Čempionate kiekvienai šaliai sunkiasvorių varžybose galėjo atstovauti po vieną sportininką, jėgas bandė apie 30 atletų.
Savo pasirodymą vertinu taip: nieko nelaimėjau, bet nieko ir nepralaimėjau.
Dabar pagalvoju, kad sportiniu atžvilgiu gal ir nereikėjo dalyvauti, nes nebuvau deramai pasiruošęs.
Tačiau buvo didžiulis troškimas išeiti ant kilimo su lietuviška sportine apranga ir dabar galiu pasidžiaugti, kad Europos čempionate dalyvavau už nepriklausomą Lietuvą.
Kodėl nusprendėte atsisveikinti su didžiuoju sportu?
Sūnui Mindaugui pradėjus lankyti graikų-romėnų imtynių treniruotes, supratau, jog laikas baigti karjerą.
Manęs tada Lietuvoje dar niekas nenugalėdavo. Per pratybas su Mindaugu kaip reikiant ant kilimo pasistumdydavome, sūnų pavykdavo ir nuskriausti.
Kai 2003-iaisiais Paryžiuje per pasaulio čempionatą jis užėmė ketvirtą vietą, įgijo didelį pasitikėjimą savo jėgomis.
Sugrįžus į namus, man jau tekdavo būti ne tik treneriu, bet ir sparingo partneriu.
Tačiau netrukus pajutau, kad sūnui jau reikia pajėgesnio partnerio.
Ar tai jūsų nuopelnas, kad Mindaugas tapo imtynininku?
Jis nenorėjo būti imtynininku. Lankė lengvosios atletikos treniruotes ir buvo talentingas rutulio stūmikas bei disko metikas, Lietuvos vaikų ir jaunių čempionas, suaugusiųjų čempionato bronzinis prizininkas.
Mindaugas turėjo puikų trenerį – Vytautą Burakauską. Lengvosios atletikos pratybos jam buvo labai naudingos, jis įgijo gerą bendrą fizinį pasiruošimą.
Sūnus susidraugavo su lengvaatlečiais, jam didelis autoritetas siekti gerų rezultatų buvo Virgilijus Alekna.
Tačiau sūnui nuo jėgos, stumiant rutulį, pradėjo skaudėti dešinės rankos riešą.
Jam buvo padaryta operacija ir rutulį pradėjo stumdyti kaire ranka. Tačiau ir ją ėmė skaudėti. Tada sūnui pasiūliau pabandyti imtynes.
Mindaugui pradėjo neblogai sektis nuo pat pradžių. Tapo Lietuvos čempionu, per Europos čempionatą buvo dešimtas, o po metų pasaulio čempionate – penktas.
Į lengvąją atletiką jis jau nesugrįžo. Kažkur esu skaitęs, kad, jeigu esi geras vienoje srityje, tai būsi geras ir kitoje. Taip atsitiko ir Mindaugui.
Atsisveikinus su didžiuoju sportu, imtynės ir toliau liko jūsų gyvenime – 1985-aisiais baigėte Lietuvos kūno kultūros institutą ir pradėjote dirbti treneriu.
Didžiajame sporte dar galėjau pasilikti, buvau SSRS rinktinės sąrašuose, gavau stipendiją.
Tačiau reikėjo baigti KKI, negalėjau dalyvauti ilgalaikėse treniruočių stovyklose, reikėjo mokytis, ruoštis egzaminams.
Tuo metu kaip tik Kūno kultūros ir sporto komitete nebuvo imtynių vyr. trenerio ir man buvo pasiūlyta ten dirbti.
Gyvenau Kaune, o dirbti 1983–1984 m. traukiniu važinėjau į Vilnių. Mūsų daug važinėjo, visas vagonas buvo pilnas, gerai vienas kitą žinojome.
Kas vėluodavo į traukinį, kiti jam užimdavo vietas. Irgi buvo įdomus, smagus laikas. Po to gavau bendrabutį Kedrų gatvėje ir pasidarė lengviau.
Neakivaizdiniu būdu baigiau KKI. Pusę metų dar gavau SSRS rinktinės nario padidintą stipendiją, tačiau jau buvau tvirtai apsisprendęs baigti didįjį sportą.
Trenerio darbas man patiko, gerai sekėsi ir teisėjauti varžybose – per SSRS čempionatus esu teisėjavęs finaliniams susitikimams.
Labai patiko ir organizacinis darbas. Likimas taip lėmė, kad gyvenime likau sporto organizatorius.
Kai buvęs Lietuvos imtynių federacijos prezidentas Andrejus Gribojedovas šalies rinktinės vyr. treneriu pakvietė dirbti specialistą iš Baltarusijos Grigorijų Kozovskį, kuris mane gerai pažinojo nuo mažens, o vėliau matydavo, kaip treniruoju Mindaugą, tapau antruoju rinktinės treneriu.
Kol Mindaugas tapo olimpiniu vicečempionu, darbas pareikalavo daug jėgų, nes sunkiasvoriai – atskira svorio kategorija.
Mano grupėje treniravosi ir itin perspektyvus Remigijus Gustas, kuris vėliau tapo treneriu.
Dirbant Lietuvos kariuomenės sporto klubo viršininku, jam nemažai padėjau įrengiant „Geležinio vilko“ imtynių salę Naujininkuose, pats savo rankomis ten klojau imtynių kilimą.
Auklėtiniui pavyko išugdyti Londono olimpinių žaidynių bronzinį prizininką svorio kategorijoje iki 74 kg Aleksandrą Kazakevičių.
Tad prie abiejų mūsų graikų-romėnų imtynių olimpinių žaidynių medalininkų pridėta ir mano rankytė.
Dar galiu pasigirti, kad, prabėgus porai metų po atsisveikinimo su didžiuoju sportu, ketverius metus dirbau restauratoriumi, įgijau ketvirtą kategoriją. Šis darbas man padėjo tvirčiau atsistoti ant kojų. Buvau lipdytojas, dvaruose, bažnyčiose restauruodavome didelius senoviškus rėmus, atlikdavome kitus darbus.
Tačiau ilgainiui supratau, kad restauratoriumi ilgai nebūsiu, kad mano pašaukimas – dirbti treneriu.
Nuo 1997 metų savo gyvenimą susiejote su Lietuvos kariuomene, tapote sporto klubo viršininku. Kaip jūs atsidūrėte kariuomenėje?
Atsiradau ten, kur turėjau būti. 1989-aisiais aktyviai įsitraukiau į Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio veiklą.
1990-aisiais buvau pakviestas į Sąjūdžio būstinę – manęs paprašė, ar stiprūs sporto žmonės negalėtų pasaugoti Lietuvos Aukščiausios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio, kad jam nekiltų jokių grėsmių.
Surinkau atletiškų imtynininkų ir visą kovo 11-osios naktį savo automobilyje praleidome prie V. Landsbergio namų, o ryte jį lydėjome į darbą.
Iki birželio mėnesio buvau jo asmeninis sargybinis. Gerbiamas profesorius – didelė asmenybė, tokių žmonių gyvenime nedaug, man buvo didelė garbė jį saugoti.
Kol V. Landsbergio sveikata buvo gera, jis mus kasmet pasikviesdavo į savo namus ir visi daug bendraudavome.
Įsteigus Lietuvos krašto apsaugos departamentą, kuriam vadovavo Audrius Butkevičius, 1990-aisiais birželio 16 dieną atsidūriau jame.
Suformavus pasienio tarnybą, buvau greitojo reagavimo kuopos vadas. Sausio įvykių metu buvau Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynėjas ir nepriklausomos Lietuvos karinių pajėgų vienas kūrėjų.
Esu ir vienas Lietuvos kariuomenės sporto klubo steigėjų, su orientacinio sporto entuziastu Dainiumi Morkūnu 1998-aisiais atlikome visą pagrindinį darbą, mus palaikė „Geležinio vilko“ brigados vadas generolas Vytautas Žukas.
Rūpinomės daugeliu sporto šakų, kariškių varžybomis Lietuvoje ir užsienyje, globojame perspektyviausius savo sportininkus.
Ragavote ir Lietuvos imtynių federacijos prezidento duonos (2014–2017 m.), kaip vertinate tuos metus?
Turėjau didelį imtynininkų palaikymą, tačiau federacijos prezidentu dirbau tik vieną kadenciją, o antrai jau nekandidatavau, nes tam labai prieštaravo sūnus Mindaugas.
Atsiradus širdies virpesiams, jis man tarė, kad, tėvai, užteks, reikia žiūrėti savo sveikatos. Paklausiau sūnaus.
Federacijoje pavyko įvesti finansinę tvarką. Nepatiko tai, kad per vieną Lietuvos graikų-romėnų imtynių čempionatų nugalėtojai buvo apdovanoti didelėmis gražiomis taurėmis, o per laisvųjų imtynių čempionatą – neišvaizdžiomis mažomis. Viską pavyko suvienodinti. Stengiausi, kad nors po vieną sportininką būtų išvežama į pasaulio ir Europos graikų-romėnų, laisvųjų ir moterų imtynių čempionatus.
Koks jūsų laisvalaikis, ar esate fiziškai aktyvus, kokių turite svajonių, kas dabar jus sieja su Lietuvos imtynėmis?
Persirgęs COVID-19 negaliu daug judėti, vaikštau su lazdele, sunegaluoja širdelė. Tačiau pamažu viskas gerėja, esu optimistas ir galvoju, jog, sulaukęs tokių metų visai neblogai jaučiuosi.
Su graikų-romėnų imtynėmis ir toliau esu glaudžiai susijęs. Beveik visa Lietuvos moterų ir vyrų rinktinė priklauso Lietuvos kariuomenei, yra savanoriai, jais turime rūpintis. Iš imtynių niekur nebuvau pasitraukęs.
Marytė Marcinkevičiūtė
sportas24.lt