Vilniuje vykusiame Lietuvos imtynių federacijos prezidiumo posėdyje buvo įvertintas dviejų mūsų šalies atletų ir vienos atletės pasirodymas Paryžiuje.

Prezidiumo nariams buvo pasiūlyta pateikti įvertinimą iškart visai Federacijos į Prancūzijos sostinę deleguotai komandai. Posėdžio dalyvių nuomone, kuri paaiškėjo po balsavimo,  Mindaugas Venckaitis, Mantas Knystautas ir Gabija Dilytė kovojo gerai.

Ta proga priminsiu, jog Mantas Knystautas (130 kg) ir Gabija Dilytė (50 kg) užėmė septintąsias vietas, o Mindaugas Venckaitis (97 kg) liko tryliktas.

Graikų-romėnų imtynių varžybose kovojo 97 atletai iš 38 šalių, o moterų imtynių turnyre grūmėsi 96 sportininkės iš  36 valstybių.

Tiek klasikų, tiek moterų imtynių turnyruose mūsų komandos užėmė 20-ąsias vietas.

Olimpiniai skaičiai

Graikų-romėnų imtynių turnyre lietuviai surinko po lygiai taškų kartu su serbais ir rumunais. Šios trijulės kaimynystėje atsidūrė pasaulines imtynių madas diktuojantys turkai. Neabejotina, jog devyniolikta vieta užgavo turkų ambicijas, o vienintelė jų paguoda ta, jog prancūzai, rumunai, vokiečiai, suomiai ir net gruzinai krito žemiau už juos. Beje, ir lietuviai aplenkė šias, gilias imtynių tradicijas turinčias, komandas.

Klasikų komandų įskaitoje į pirmą dešimtuką pateko net penkios Azijos valstybių (Irano, Kirgizijos, Japonijos, Kazachstano ir Kinijos) ekipos, o daugiausiai taškų surinko turnyro favoritai, beveik dvigubai taškais nuo artimiausių persekiotojų atsiplėšę iraniečiai. Įkandin persų į trejetuką įšoko penkiskart olimpinio čempiono Mijaíno Lópezo Núñezo vedami kubiečiai bei Kirgizijos imtynių meistrai.

Liūdnai olimpinį klasikų ciklą užbaigė JAV komanda, kuri anapus Atlanto iškeliaus beveik tuščiomis (25 vieta). Supervalstybė ant imtynių kilimo panaši į nykštukinę šalį, kurią jau antras dešimtmetis lupas kas netingi. Po legendinės Rulono Gardnerio pergalės prieš A.Karelina 2000-ais Sidnėjuje amerikiečiai iškovojo vos du medalius – po keturių metų bronzą laimėjo tas pats Gardneris, o Pekine trečia vietą užėmė Adamas Wheeleris.

Afrikos valstybių garbę gelbėjo egiptiečiai (12 vieta), likusios Juodojo žemyno valstybės tenkinosi patekimu į OŽ ir vietomis klasifikacinės lentelės dugne.

Paryžiuje savo komandos gelbėtoju netapo Estijos imtynių pažiba, dukart pasaulio čempionas ir Londono olimpinių žaidynių vicečempionas 39-erių Heikis Nabis, kuris savo pirmą kovą pralaimėjo iki mažojo finalo nukeliavusiam persui iš Azerbaidžano Sabah Saleh Shariačiui. Nabio dešimta vieta ne tas produktas, kuris smagintų mūsų šiaurės kaimynus, todėl estai nedelsiant susizgribo ir paskelbė konkursą naujo trenerio pareigoms užimti, bei ruošti komandą Los Andželo olimpinėms žaidynėms.

Visiškai priešingos nuotaikos danų stovykloje. Danijai atstovaujantis Turpalas Bisultanovas laimėjo bronzą ir pratęsė gerą Rio vicečempiono Marko Overgaardo  Madseno tradiciją.

Visgi, tai viskas ką Paryžiuje sugebėjo išspausti skandinavų šeima, mat, suomiai, švedai ir norvegai jau kuris laikas yra pasyviais žaidynių stebėtojais. Jiems statistika negailestinga – norvegai medaliu džiaugėsi Rio de Žaneire, švedai 2012-ais Londone, o paskutinis suomių olimpinis laimėjimas buvo pasiektas prieš dvidešimt metų Atėnuose. Beje, tiek Švedijos, tiek Norvegijos imtynininkai net neatsirinko į šių metų olimpinę fiestą.

Nemanau, jog penktąja Arkadiuszo Kulynycziaus vieta Paryžiuje itin džiaugėsi lenkai. 1996-ais Atlantoje kaimynai laimėjo tris aukso ir vieną bronzos medalį, lenkų imtynėms buvo pranašauta šviesi ateitis. Tačiau, išėjus senajai gvardijai, lenkų rezultatai suskystėjo ir buvusi šlovė teliko protokoluose bei mintyse, kurias nostalgiškai pasakoja treneriai savo auklėtiniams.

Kaip ir mūšio lauke, ant kilimo karingai grumiasi ukrainiečiai. Žanas Beleniukas Paryžiuje laimėjo bronzą. Tokijo olimpinio čempiono Žano Beleniuko kraitėje dabar visų trijų spalvų medaliai. Sidabrą Ukrainos Rados deputatas iškovojo 2012-ais Londone. Prancūzijoje finale kovojęs Parvizas Nasibovas laimėjo antrą vietą ir Ukrainos komandą ekipų rikiuotėje pakėlė į šeštą poziciją.

Desertui žodis apie imtyniaujančią Kubą. Penki Lopezo Nunezo olimpiniai aukso medaliai ant imtynių kilimo trikdo sąmonę. Vartykite kiek norite, bet tokio rezultato nesulauksite. O, jei vis dėlto pavyks sulaukti, atsiprašysiu.

Istorija banali – prieš dvidešimt vienerius metus Creteile vykusiame pasaulio čempionate kubietis liko šešioliktas. Mindaugas Mizgaitis tąsyk užėmė ketvirtą vietą ir iškovojo kelialapį į 2004 metų Atėnų olimpines žaidynes.

Lopezas Nunezas nenuleido rankų, nugvelbė bilietą į Atėnus Novy Sade vykusio kvalifikacinio turnyro metu. Serbijoje jis kaip reikiant išsikrovė, užėmė pirmą vietą, o, atvykęs į Atėnus, laimėjo tris dvikovas iš keturių ir liko per žingsnį nuo pakylos. Penkta vieta Laisvės salos atleto netenkino ir nuo tos akimirkos prasidėjo nesulaikomas kubiečio olimpinis triumfas, kuris tęsėsi iki Paryžiaus. Nuo Pekino laikų (2008 m.) ant olimpinio kilimo legendinis kubietis iškovojo 16 pergalių ir nepatyrė nei vieno pralaimėjimo!

Paryžiuje dar du apdovanojimus Kubai iškovojo Gabrielis Alejandro Rosillo Kindelanas bei Luisas Orta Sanchezas.

Kubos klasikų rinktinė susiduria su neeiline problema – savo gretose turi kokybiškų atletų perteklių, todėl neretai antrieji numeriai iškeliauja į kitas valstybes. Paryžiuje Čilei atstovavo ir gan sėkmingai iki finalo keliavo Yasmanis Acosta Fernandezas, Žinoma, aukso mūšyje jį nukovė Lopezas Nunezas, bet sidabras taip pat nesimėto. Lengvame svoryje varžėsi dar vienas ekskubietis – Nestoras Almanza Truyolis.

Kaip atrodė mūsų sunkiasvoriai olimpinėje aplinkoje?

Senokai kalbama, apetitas auga bevalgant – visi džiaugėmės pirmu Mindaugo Venckaičio kelialapiu ir Dangaus padovanotos galimybės Paryžiuje rungtis dar vienam mūsų šalies atletui, kuriuo tapo Mantas Knystautas.

Lygiai prieš mėnesį paaiškėjo, kad į Paryžių vyks dar vienas klasikas-sunkiasvoris. Nušalinus šalies agresorės atletus, UWW atsižvelgė į praeitą rudenį pasaulio čempionate Romo Fridriko užimtą penktą vietą ir skyrė Lietuvai papildomą kvotą svoryje iki 130 kilogramų.

Sunkiausia būti nešališkam rašant apie saviškius, todėl neanalizuosiu dvikovų niuansų, apie tai geriau pasisakys patys atletai ir jų treneriai.

Subraškėjęs parteris lėmė kirgizo pergalę

22-iejų Mindaugas Venckaitis aštuntfinalį pralaimėjo kirgizui Uzurui Dzhuzupbekovui. Kas tas varžovas? Dabar jau žinoma, kad Paryžiuje kirgizas suklupo vienąsyk, o trys pergalės užkėlė ant bronzinės pjedestalo pakylos. Ar tai atsitiktinė sėkmė? Tikrai ne. Šešiais metais vyresnis varžovas Tokijuje jau yra ragavęs olimpinių žaidynių skonio, o pastaruoju metu Azijos čempionatuose jį sugebėjo stabdyti tik iraniečiai.

Pirmame Venckaičio – Dzhuzupbekovo.kėlinuke pasyvumo pranašumo paskelbimas buvo teisėjo rankose, tiksliau, švilpuke. Jis vienodai galėjo bausti tiek Mindaugą, tiek Uzurą Dzhuzupbekovą, nes akivaizdžios iniciatyvos neturėjo nei vienas iš atletų. Arbitras nubaudė lietuvį, guldydamas jį gynybai į parterį, tuomet ir prasidėjo bėdos. Mindaugas atlaikė du varžovo spustelėjimus, po kurių teisėjas galėjo stabdyti dvikovą. Tačiau taip nenutiko, teisėjas leido kiek ilgėliau pasiautėti kirgizui, kuriam iš trečio karto pavyko iškelti tauragiškį. Po keturių taškų vertės metimo varžovas išsaugojo įgytą pranašumą iki dvikovos pabaigos. Jau kitame rate kirgizas nusileido būsimam olimpiniam čempionui iraniečiui Mohammadhadžiui Saraviui ir netapo tauragiškio gelbėtoju.

Kinų siena

Mantas Knystautas puikiai apšilo imtyje su marokiečiu Oussama Assadu, kuomet parteryje surideno afrikiečiui visus įmanomus taškus. Ši pergalė buvo dedikuota avansu ir beliko laukti tolimesnės eigos.

Burtai – klastingas reikalas. Vaizduotė guviai bendrauja su stereotipais ir išankstinėmis nuostatomis, todėl kino Lingzhe Mengo pavardę kitame etape daugelis vertino kaip dovaną Mantui. Matyt, buvo primiršta, jog ši „dovanėlė“ per savo karjerą patiesė ne vieną tituluotą atletą – Iacobi Kajaią, Aliną Alexucą Ciurariu, Atilą Viteką, Beką Kandelakį, Jello Krahmerį ir kitus. Matyt, buvo primirštas ir dešimties mėnesių senumo įvykis Belgrade – Serbijos sostinėje vykusio pasaulio čempionato lemiamame mūšyje dėl olimpinio kelialapio būtent kinas rezultatu 1:1 pagal papildomus kriterijus įveikė Romą Fridriką ir iš visaginiečio nugvelbė bilietą į Paryžių.

Pasyvios taktikos epocha

Puikiai matėme, kas vyko sunkiasvorių turnyre Grand Palais Éphémère rūmuose Marso lauke. Jau kuris laikas atletai pasirenka specifinę taktiką, kuri svilina sėdynes imtynių taisyklių kūrėjams – imtynininkai paleidžia iniciatyvą, praranda tašką, tačiau antroje dalyje pagal nutylėjimą susigražina tašką, atstato lygsvarą, kuri užtikrina pergalę. Tokios, deja realijos ir, daugelio specialistų nuomone, pasikeitimai neišvengiami. Priversti sunkiasvorius ardytis yra gan sudėtingas rebusas. Pasyvumo ieškojimas – tikra imtynių piktžolė.

Prieš srovę

Grįžtam prie dvikovos. Mūsų trenerių štabo nuostata nekinta jau daug metų – jokių žaidimų su pasyvumais.

„Imtynininkai privalo kovoti, imtis iniciatyvos ir, kol sausesni ir nepervargę, atakuoti parteryje. Nežaidžiame jokių gudrių žaidimų. Čia imtynės, ant kilimo pranašumą turėtų lemti imtynininkų meistriškumas, o ne kažkokie skaičiavimai“, – ne kartą apie ėjimą prieš  yra kalbėjęs treneris M. Ežerskis.

Deja, yra vienas „bet“, kuomet ši formulė ne visada suveikia – reikia atlikti techninį veiksmą.

Mantui nepavyko ir jo atveju galėjo būti bent dvi priežastys. Pirma, viena po kitos sekusių traumų pasekmė, o antra, dėl laiko trūkumo pasireiškė „privedimo“ prie svarbiausio turnyro stoka. Taip, Mantas Knystautas ir Romas Fridrikas negyveno visiško poilsio režimu, tačiau negyveno ir kryptingo pasiruošimo olimpinėms žaidynėms ritmu, o, kaip sakė vienas treneris, jei nesitreniruoji 100 procentų, tai ir negali kovoti 100 procentų.

Abu mūsų klasikai pralaimėjo būsimiems olimpiniams medalininkams. Ar tai guodžia? Septinta vieta olimpinėse žaidynėse tikrai gerai, bet, žinant mūsų atletų potencialą ir galimybes, realiai galima buvo pretenduoti į vietą ant pakylos.

Laukia sunkus keturmetis, tačiau guodžia tas, jog du mūsų klasikai jau turi olimpinės patirties. Beliko ją išnaudoti Los Andžele.

Valdas Malinauskas

V. Dranginio ir K. Štreimikio nuotraukos

Ps.: apie kovingąją Gabiją Dilytę pakalbėsime artimiausiu metu