“Didžiausia gyvenime laimė yra tuomet, kai žmogus randa savo pašaukimą ir dirba mėgstamą darbą. Per beveik 50 metų trenerio darbo patirtį nė vienos dienos į darbą nėjau per prievartą. Visada treniruoti jaunimo žingsniuoju su šypsena ir didžiuliu noru”, – „Vakarų ekspresui” sakė šiandien 70-ąjį gimtadienį švenčiantis Klaipėdos laisvųjų imtynių treneris Sergejus Kasimovas.

Jis treneriu dirba nuo 1976 metų ir kol kas apie užtarnautą pensiją nemąsto.

„Juk kažkas turi jaunimui perteikti patirtį. Man 70 metų? Nejuokaukit, – šypteli jubiliatas. – Širdyje jaučiuosi lyg jaunuolis. Energijos dar pakanka, juk su sportu draugauju visą savo gyvenimą. Dar ir dabar reguliariai rytais darau mankštą, su imtynininkais pažaidžiame ir futbolą. Kaulai braška, bet vis dar judu. Bendras sveikatos fonas – geras.”

Tarp auklėtinių – ir olimpietis

Kasimovas – išties neeilinė laisvųjų imtynių sporto asmenybė.

Kasimovas Klaipėdoje pas trenerį Arsenijų Jefišovą imtynių treniruotes pradėjo lankyti 1969 metais. Jis greitai išsiskyrė iš bendraamžių ir titulus ėmė skinti vieną po kito: daug kartų lygių neturėjo Lietuvos jaunių, jaunimo ir suaugusiųjų čempionatuose, tapo TSRS turnyrų laureatu, įvykdė TSRS sporto meistro normatyvą.

1976 metais tuometinėje Klaipėdos kompleksinėje sporto mokykloje pradėjo dirbti imtynių treneriu. Jis ne tik energingai dirbo, bet ir krimto mokslus: 1981 m. baigė studijas Lietuvos kūno kultūros institute.

Nuo 1992 metų dirba Lietuvos laisvųjų imtynių jaunimo ir suaugusiųjų vyriausiuoju treneriu, kasmet organizuoja tarptautinius trenerių ir teisėjų kvalifikacijos kėlimo seminarus.

Darbštus treneris išugdė daug visų amžiaus grupių Lietuvos čempionų ir prizininkų. Jo auklėtiniai garbingai atstovavo Lietuvai tarptautinėse varžybose, Europos, pasaulio čempionatuose ir net olimpinėse žaidynėse.

Vienas garsiausių S. Kasimovo auklėtinių – Ričardas Pauliukonis. Pastarasis 1994 metais Europos jaunimo čempionate iškovojo bronzos medalį bei tapo pirmuoju Lietuvos laisvųjų imtynių atstovu olimpinėse žaidynėse (dalyvavo Atlantos ir Sidnėjaus olimpiadose).

Kasimovo auklėtinis Ilja Stramous 2002 metais tapo Europos jaunių čempionato prizininku, o dar būrys imtynininkų: Vytas Čiumakovas, Mindaugas Rumbutis, Pranas Rumbutis, Edgaras Voitechovskis, Andrius Voitechovskis, Marius Vielavičius, Valdas Visagorskis, Egidijus Vielavičius, Šarūnas Jurčys, Jonas Rudavičius, Žilvinas Butkus, yra patekę į savo amžiaus grupių Europos ir pasaulio čempionatų dešimtukus ir jiems buvo suteiktas tarptautinės sportininko kategorijos vardas.

Šiuo metu ryškiausi S. Kasimovo auklėtiniai „Viesulo” sporto centre – daugkartiniai Lietuvos čempionai, Europos, pasaulio laisvųjų imtynių čempionatų dalyviai Lukas Krasauskas ir Vilius Mikalauskas.

Treneri, kokia Jums jubiliejaus proga būtų geriausia dovana?

Ką aš turiu, visko man pakanka. Man nieko nereikia. Man dabar svarbiausia, kad sektųsi mano auklėtiniams. Laimė yra tada, kai auklėtiniai sėkmingai pasirodo Europos ar pasaulio čempionatuose, dalyvauja olimpinėse žaidynėse.

Paruošti gerą sportininką reikia mažiausiai 8-10 metų. Tai ilgas procesas, tačiau kai tai padaryti pavyksta – apima didžiulis džiugesys.

Visada savo auklėtiniams sakau: dirbkite, kentėkite, stenkitės ir tik tada pasieksite rezultatų. Šis dėsnis galioja visose gyvenimo srityse, ne tik sporte. 

Pats pradėjote imtyniauti nuo 16 metų, vėliau – trenerio darbas. Taigi, laisvųjų imtynių sportas jus lydi jau 54 metus. Turbūt sporto varžybų dėka esate apkeliavęs daugybę pasaulio šalių?

Pusę Europos šalių – tikrai, bet aš nesu iš tų, kurie skaičiuoja ar žymisi kalendoriuje aplankytas šalis.

Pas mus yra tokių trenerių, kurie sako: aš gal šįkart nevyksiu į kokias varžybas, nes toje šalyje esu jau buvęs.

Man varžybos asocijuojasi ne su šalių lankymu ar kažkuo panašiu. Koncentruojuosi į darbą, į tai, kad auklėtiniams būtų viskas gerai, kad pasirodytume kuo geriau viename ar kitame čempionate. Nesu tas keliauninkas, kuriam žūtbūt svarbu aplankyti vieną ar kitą šalį.

Kokių pomėgių turite be sporto?

Mėgstu žvejoti. Štai, kad ir šią savaitę žvejojau prie vieno vandens telkinio, prigaudžiau krūvą ešeriukų, dėjau juos į kibirą ir tęsiau žvejybą. Ogi po kelių valandų prieinu vėl prie kranto, žiūriu į tą kibirą, ogi jis tuščias. Netrukus pamačiau, kad ūdra pavogė mano sugautas žuvis.

Grįžau namo tuščiomis rankomis, o žmona klausia: „Ar tikrai meškeriojai, juk nė vienos žuvies namo neparnešei?”. Gerai, kad ūdros vagystę nufilmavau telefonu, buvo įrodymas (šypteli).

Ar palaikote ryšį su vienu garsiausių savo auklėtiniu – Europos jaunimo bronziniu prizininku, Atlantos ir Sidnėjaus olimpinių žaidynių dalyviu Ričardu Pauliukoniu? Kiek žinau, jis gyvena Amerikoje?

Taip, tačiau šiuolaikinės technologijos leidžia aktyviai bendrauti. Mes bent kartą į mėnesį susiskambiname telefonu, prakalbame mažiausiai po valandą. Taip jau ryšį palaikome daugelį metų. Pauliukonis išvykti ir įsitvirtinti Amerikoje padėjo ir kitiems imtynininkams. Smagu, kad Klaipėdos imtynininkų bendruomenė yra aktyvi ir palaikanti vieni kitus.

Paulius MATULEVIČIUS, “Vakarų ekspresas”