Jau ne pirmą kartą dalyvaujate Nacionalinės sporto agentūros posėdžiuose, kuriame vyksta svarstymai dėl finansavimo aprašo pataisų. Ką pavyko nuveikti? – klausiu Lietuvos imtynių federacijos prezidentą Giedrių Dambrauską.
– Finansavimo aprašo svarstyme pasiūlymai buvo tris ir mes vieninteliai imtynininkai, iš visų dvikovinių, kurie pateikė ne tik du bendrus pasiūlymus, bet ir vieną specifinį – dvikovininkų rezultatus dauginti iš dviejų.
 
– Kokie argumentai?
– Argumentas paprastas – kaip galime išgyventi, kuomet, tarkim, Kamilė Gaučaitė už iškovotą Europos U23 čempionato sidabrinį medalį gavo 5 taškus, kurių vertė pinigais – 1000 eurų. O už pasaulio U23 čempionate iškovotą trečią vietą ji gavo „kosminę“ sumą – 1500 eurų. Šios lėšos įkrenta į pasirengimo krepšelį. Pasiekusi superinį rezultatą, Kamilė net savo dalyvavimo varžybose kaštų nekompensuoja. Retorinis klausimas, kiek mūsų šalies sportininkų pernai U23 Europos ir pasaulio čempionatuose yra iškovoję medalių olimpinėse disciplinose? Ar šie talentai mūsų valstybei visai nerūpi?
 
– Ar Jūsų reikalavimas finansuoti „antrus“ numerius kartais nėra perteklinis?
– Nėra perteklinis ir aiškinu kodėl: dviratininkams reikalingi dviračiai, irkluotojams valtys, o mums, dvikovės sporto šakų atstovams, reikalingi treniruočių partneriai. Kitoms sporto šakoms gal būt irgi reikalingi pajėgūs varžovai, bet tai nėra būtinybė. Imtynininkams tai priemonė siekti rezultatą. Savo aukštos kvalifikacijos sparing-partnerių neturime pakankamai, todėl tenka ieškoti svetur ir kviesti į Lietuvą arba vykti į užsienyje rengiamas treniruočių stovyklas. Nors kiti dvikovininkai apie tai garsiai nekalbėjo, tačiau manau, jog jie tos pačios nuomonės, kurią išreiškia man siunčiamais elektroniniais laiškais bei skambučiais. Dabar jau visi vieningai sutaria, kad sporto šakoms, kurios naudoja inventorių – valtis, dviračius, jachtas ir panašiai – bei siekiančioms aukštų rezultatų tarptautiniuose renginiuose, šis inventorius turi būti aukščiausios kokybės. Taip ir mums, dvikovininkams, siekiantiems savo aukščiausių tikslų, reikalingi atitinkamo lygio treniruočių partneriai. Deja, darbo grupė, dirbusi federacijų rezultatų vertinimo aprašui tobulinti, kol kas nenorėjo įsiklausyti į šiuos argumentus, bet neišgirdau jokių logiškų paaiškinimų.
Mano įsitikinimu dabartinė darbo grupė ypatingai ginė savo atstovaujamų skėtinių organizacijų interesus, o kas užstotų dvikovininkus, taip ir neatsirado.
 
– Nepaisant aukštų pasiekimų Europos ir pasaulio čempionatuose visose amžiaus grupėse, Lietuvos imtynių federacijos finansavimas sumažėjo tūkstančiais. Ar buvo diskutuota šia tema?
– Taip, faktus bėrė Mindaugas Ežerskis, kuris paskaičiavo, jog apie milijoną eurų strateginėms olimpinėms sporto šakoms uždirba neolimpinės mistinės sporto šakos. Įvairūs irklavimo bei buriavimo būdai, paros bėgimai ir panašiai be galo be krašto. Tokiu būdu, olimpinių sporto rungčių satelitai suvalgo apie 10 procentų finansavimo, o Lietuvos imtynių federacija, grubiai skaičiuojant, neteko apie 50 tūkstančių.
 
– Kur dar, Jūsų nuomone, „pasislėpė“ lėšos?
– Į olimpinę šeimą atėjo dvi sporto šakos – sportiniai šokiai su breiku priešaky ir beisbolas. Abi federacijos iš olimpinio krepšelio pasiėmė virš 700 tūkstančių, kas sudaro apie 5 procentus finansavimo. Tačiau jie, išeidami iš savo neolimpinio krepšelio, neatsinešė nei cento, gražiai įkrito į olimpinį krepšelį ir pasiėmė dar 700 000, atitinkamai sumažindami visų olimpinės šeimos „senbūvių“ krepšelius.
 
– Ar pavyko atkreipti dėmesį į šiuos argumentus?
– Nacionalinės sporto agentūros skyriaus vedėjas Marius Žiūkas prakalbo apie mechanizmo sukūrimą, kad federacijos išeidamos iš vieno krepšelio į kitą išsineštų ir pinigus. Kodėl aštrinu šią temą?
 
– Minėjote apie sportinių organizacijų gudravimus.
– Mano akimis yra paradoksas, kuomet neolimpinių dvikovos sporto šakų rezultatai pasaulio bei Europos čempionatuose surenka maždaug 30-40 procentų daugiau taškų, vadinasi, gauna daugiau lėšų. Ne paslaptis, kai kurios federacijos nuveža į čempionatus daugiau atletų, kurie rungiasi tarpusavyje, nes viena finansavimų sąlygų yra aplenkt 30 procentų dalyvių svoryje. Federacijoms apsimoka finansiškai akredituoti varžybose daugiau dalyvių, nes žino, jog dalinant lėšas atsiims su kaupu. Taip žaidžiama, prisitaikoma ir medžiojami reikalingi taškai, kurie lemia finansavimą.
 
– Kokios mintys aplanko, žvelgiant į nepalankia skaičių statistiką?
– Paradoksas, bet mums šiai dienai labiau apsimoka būti neolimpine sporto šaka ir būti kitame krepšelyje.
 
– Kodėl?
– Mūsų rezultatai būtų aukščiau vertinami. Neolimpinės dvikovos sporto šakos penkta vieta Europos čempionate akumuliuotų kokius 25 taškus, o Knystauto tik kokių 20 taškų. Pinigine išraiška – 2-3 tūkstančiai. Ir tai visose amžiaus grupėse. Kas galėtų paaiškinti, kodėl neolimpinės sporto šakos vertė yra didesnė nei olimpinės!
 
– Pakalbėjote ir tiek, o kas toliau? Ar ne panašu į šauksmą tyruose?
– Su dviratininkais ir biatlonininkais pradėjome badyti pirštais į loginius neatitikimus ir juos taisyti nedelsiant. Dabar nepajudėjus, viskas nusikels metams-dviem, ateis nauja valdžia ir karuselė pradės suktis iš naujo. Visi sutarėm, kad nuo pirmų naujo olimpinio ciklo metų įsigalios nauja tvarka, jog neolimpinių sporto šakų pinigai, keliantis į olimpinį krepšelį bus vertinami ir sumuojami.
 
Valdas Malinauskas