Sporto legenda. Kazimieras atitinka tokį apibūdinimą su kaupu. Ko bepaklaustum, sportinę Kazimiero veiklą sieja su rytų kovų menais. Nenuostabu – jis išties yra karatė pradininkas Lietuvoje. Ir tik žiupsnelis besidominčių primins, kad Kazimiero Bartkevičiaus saldžiausi gyvenimo metai priklausė imtynėms.  

Pokalbiui be išankstinio plano susitikom vienoje Kauno kavinių. Akys. Gilios, guvios ir spindinčios. „Klausk, taip bus paprasčiau“, – pasiūlė šiandien septyniasdešimtmetį sutinkantis dvikovinių sporto šakų meistras. Į galvą kažkodėl toptelėjo keistas klausimas, gal visai netinkantis pokalbio pradžiai. Meistro niekas nestebino. Vėtytas gyvenimo, atsakymus formulavo nieko daug nesverdamas, išraiškingai, retkarčiais vieną kitą skiemenį palydėdamas plastiškais rankų mostais. Dėl aiškumo.

Taigi: 

  • Ar visi imtynininkai išdykę?

Nėra rėmų. Turi būti charakteris, motoriukas, judrumas. Prigimtis svarbu.

  • Ilgai buvo gajus imtynininko-chuligano įvaizdis.

Daug sporto šakų turi nešvaraus sporto reputacijos.

  • Dvikovinių?

Dvikovinių gal daugiau. Stipruolio kultas ir išskirtinė išvaizda įtakoja nuomonę.

  • Visuomenė nemėgta lyderių?

Tikriausiai, bet be lyderių nėra progreso.

  • Visuomenei nepatinka, kai ne protu, o jėga siekiama tikslų?

Žinoma, suveikia kai kurie instinktai, protas lieka nuošaly. Tai neigiama pusė.

  • Yra atvirkštinių pavyzdžių?

Gera harmonija, kuomet protas valdo fizinę galią.

  • Boksininkai rengia bokso-šachmatų varžybas. Gal ne viskas taip tragiška? Kartoju savo klausimą apie teigiamus pavydžius. Padėsiu – kad ir Jus esate sektinas pavyzdys.

Į žmones išeina ir rezultatą pasiekia bemaž visi tie, kas tiki savo darbu ir tam aukoja savo laiką. 10 metų. Kas mažiausiai tiek metų įdeda darbo, tas, dažniausiai, ir pasiekia savo tikslą. Nepamirškime, kiekvieno tikslai skirtingi, todėl tai nebūtinai pasaulio čempionatų medaliai.

  • Vadinasi, atskaitos taškas yra 10 metų?

Manau, kad minimum per dešimt metų išugdomos visos fizinės savybės, išmokstama technikos, taktikos, atsiranda branda. Tikrai nepakilsi greitai į viršų, nes yra daug nesnaudžiančių konkurentų, kuriuos galima nustelbti tik mentaliniu lygiu. Stebuklų nebūna, darbas, procesas. Aišku, viskas turi susidėlioti, nes be kvalifikuotų trenerių, pedagogų sudėtinga judėti į priekį.

  • Įdomu, kokia buvo Jūsų pirma sporto šaka?

Gimnastika.

  • Kelintais metais pravėrėte sporto salės duris.

Žinote, padovanosiu Jums knygą, ten viskas detaliai surašyta. Dabar galiu pasiklysti metuose, juk amžius daro savo.

  • Amžius?

Taip. 70 metų. Gražus amžius.

  • Nėra jokio nerimo?

Tuoj jubiliejus, o skaičius man reiškia dar vieną laiptelį kopiant į viršų. Sąmonėje nėra jokių stabdžių ar liūdesio dėl amžiaus. Dar vasarą kaime stogais laipiojau, kamine įdėklus keičiau. Nėra galvoje kažkokio barjero dėl amžiaus, viskas vyksta savaime, užsiimu įvairia veikla. Neseniai su žmona keliavau, buvome išvykę į Atėnus.

  • Žmona – Jūsų palaikymas.

Taip, mūsų požiūriai nesiskiria, nėra jokių aštrių kampų, suprantame vienas kitą iš pusės žodžio, gyvename harmonijoje.

  • Pasiekus tokį amžių, matyt, ir draugystė vertinama kitaip?

Feisbuke draugų daug. Tačiau tokių, kokie turi būti pagal mano supratimą, draugų… (susimąstė- aut. pastaba). Kažkas netyčia kažkur gyvenimiškai prapuolė, išvyko, kas mirė. Matyt, kažkas ir pamiršo. Aišku, artimų žmonių yra, tačiau tokių, su kuriais sieja dūšios, gilesnis ryšys, tai tokių nelabai jau yra.

  • Jaučiate vienatvę?

Ne. Su žmona Regina ir su dabartiniu gyvenimo būdu tokios būsenos nėra. Iš tikrųjų apie 20 metų gyvenu kaime sodyboje, ten aplanko kitos mintys, kiti vaizdiniai, garsai. Savotiška palaima.

  • Sklaidoje matau, iš kaimo pabėgate ir dalyvaujate sporto renginiuose.

Dvidešimt metų buvau šotokan federacijos prezidentu, po vadovų rotacijos buvau išrinktas viceprezidentu. Padedu spręsti organizacinius klausimus, dalyvauju apdovanojimuose, geriausių sportininkų rinkimuose, kartais reikia kažką reprezentuoti. O karatė federacijoje esu trenerių tarybos pirmininku. Rinktinių formavimai, stovyklos, atrankos, kriterijai, pagalba jauniems treneriams ir panašiai – tai veikla, kuri neleidžia atsipalaiduoti. Kažkiek laimingas, kažkiek reikalingas. Prasmė yra tokioje veikloje.

  • Įsiprasminote su kaupu. Ne veltui vadinamas kovinių sporto šakų pradininku Lietuvoje. Vienu metu „karatė“ ir Bartkevičius buvo neatsiejami dalykai. Sinonimai. Visgi, norėčiau daugiau žinoti apie Jūsų sąsajas su imtynėmis. Lygiai prieš 50 metų Jūs Šiauliuose tapote Lietuvos laisvųjų imtynių vicečempionu. Vėliau tris kartus iškovojote šalies auksą.

Imtynėse praleidau  15 metų. Rimtai žiūrėjau į šį sportą, kažką pavyko nuveikti. 

  • 15 metų – kur kas daugiau už Jūsų minėtą minimalų skaičių „dešimt”!

Taip. Vaikystėje daug energijos turėjau, per pertraukas lakstydavau mokyklos koridoriais, toks laisvūnas Viktoras Šimanskas pagriebė už čiuprinų ir liepė sudalyvauti už mokyklą miesto moksleivių imtynių pirmenybėse. Nuėjau pažiūrėti kaip atrodo imtynės, pasirodo, daug aiškių dalykų buvo – tilteliai, lankstumas ir panašiai. Tik veiksmų nemokėjau. Jis  pamokė kaip  praeiti  į kojas, pakelti ir mesti. Užėmiau antrą vietą. Mane pastebėjo  Kauno imtynininkų ugdytojai Algis Andriukonis ir Laimutis Račys, tačiau patekau į  trenerio Jono Kugelio grupę. Treneris buvo 6-šis kartus Lietuvos čempionas, ryškus autoritetas, kuris daugelį metų lydėjo mane  imtynių pasaulyje, padėjo susigaudyti gyvenime, suvokti prioritetus. Tuo metu dar lankiau gimnastiką Aušros gatvėje, o imtynių treniruotės, kurios vyko šalia tuometinio Kūno kultūros instituto esančiame raudoname namelyje, buvo antros per dieną. Tačiau vieną kartą  per gimnastikos treniruotę atliekant “saulę”, per vėlai paleidau rankas ir kaliau per turniką abiem kojom. Gerai, kad nuo inercijos nenulūžo į priešingą pusę. Nuo to laiko ant turniko negalėjau daryti jokių pratimų, tiesiog, nepasileisdavo rankos. Ironiška, tačiau trauma privertė galutinai pasirinkti imtynes. Gaila buvo skirtis, nes gimnastika man davė fizinius bei psichologinius  pagrindus – lankstumą, koordinaciją, drąsą.

  • Imtynių treneriai taip pat išskiria šias savybes ir kalba, jog tai tiesia pagrindus visoms sporto šakoms.

Viskas teisingai. Tačiau imtynėse atletai turi reikalų su gyvu žmogumi. Kuris visų pirma kovoja, siekia pergalės, mąsto, juda, gali patraukti ranką, gali įtempti raumenį arba jį atpalaiduoti. Imtynės tai šachmatai su priešveiksmiais, nes reikia nuskenuoti varžovą, pergudrauti jį, apžaisti.  Nepalyginsi gyvo žmogaus santykį su, tarkim, gimnastikos arkliu, kuris gali tave numesti, tačiau, jis kaip stovėjo vietoje, taip ir stovės. Tu pats nukrenti. Jis tau realios fizinės grąžos neduoda, kaip ir mano minėtas turnikas.

  • Išeina, gimnastika papildo imtynes?

Būtent. Gaunasi lydinys.

  • Minėjot, jog imtynių karjera tęsėsi 15 metų. Kas nutiko, jog atsisveikinote su laisvosiomis imtynėmis?

Ant imtynių kilimo atsidūriau apie 12-os metų. Ir baigiau 27-erių. Apie įvykius, kurie atvedė į imtynių salę pasakojau, o karjeros saulėlydžio esmė tokia. Turnyre Charkove ir Baltijos šalių turnyre Panevėžyje užėmiau antrąsias vietas ir įvykdžiau sporto meistro normą. Tik sporto meistrai galėjo dalyvauti SSSR Tautų spartakiadose. Tuo metu  Lietuvoje imtynių sporto meistrų buvo vienetai. Tačiau tada sporto sistemoje įsivyravo „jauninimo“  politika, 25-erių sulaukę imtynių sporto meistrai  tapo neperspektyviais ir man varteliai į tolimesnę imtynių karjerą užsidarė.

  • Vadinasi, vieni varteliai užsidarė, atsivėrė kitos durys?

Visuomet žavėjausi Rytų kovos menų filosofija, tad, nedvejodamas nėriau į karate. Nepaisant to, kad imtynės man daug davė, visgi tai man buvo per sausas sportas, reikalaujantis daug arimo. Veiksmai veiksmai veiksmai be dialogų apie gyvenimą, be apmąstymų, be garbės išaiškinimų. Prie visų neaiškumų, valdžios sprendimu imtynių treneriai privalėjo persikvalifikuoti į dziudo trenerius. O dziudo Lietuvą užklupo per greitai, netikėtai, be tam sportui paruoštų specialistų. Vyko kažkoks marazmas. Dziudo tuo metu panašėjo į automobilį su tuščiu baku. Jokio supratimo apie pagarbą, atsisėdimo ir kitus ritualus, meditacijos ceremoniją, diržo užsirišimo procedūrą. 

  • Ar tokia Jūsų minėta tvarka prigytų imtynių treniruotėse ir kiek tai įtakotų rezultatus?

Kai pamatydavau sportininką nusišnerkšiant snarglį dodžoje kad ir šalia tatamio, aiškinau, kad jis išniekina šventyklą. Salėje būtina viską pamiršti, palikti nuoskaudas už salės ribų, ateiti į kitą pasaulį su baltu, švariu kimono, mokėti jį sulankstyti, susidėti po treniruotės. Tai mažytės skirtingos detalytės. Kol jas sužinojom ir išmokom susidėlioti šią mozaiką, teko ieškoti daug įvairių šaltinių. Tokia tvarka gali įsigalėti bet kokiame sporte. Tam reikalinga viena sąlyga – treneris turi būti teisingas, garbingas, padorus bei stipri asmenybė ir autoritetas auklėtiniams. Ne kiekvienam duota pasiekti olimpinių aukštumų, tačiau, jei, tarkim, sportininkas nepasiekia itin svarių rezultatų, bet išauga padoria asmenybe, ar tai jau ne rezultatas?

  • Klausantis Jūsų suprantu, jog treneris būtinai turi būti praktikas, pasiekęs sportinių aukštumų. Ar taip?

Žinoma, kažką galima pasiskaityti knygutėse, tačiau galiausiai reikalingas autoritetas, nes, nebūnant hierarchijai, kolektyvas tampa palaida bala. Treneris turi matyti konkretų žmogų ir mėginti suvokti, kokia jam yra tinkama  dvikovinio sporto sritis – kovos menas kaip gyvenimo  būdas, savigyna, sveikatingumas ar sporto rezultatų siekimas. Karatė tokiems atvejams yra vos ne tobula danų sistema, kuomet aukščiausio dano galima siekti kad ir visą gyvenimą, išliekant bendruomenės veikloje. Juk į mūsų sportą gali ateiti bet kokių fizinių kondicijų vaikas ar paauglys ir nesvarbu, jis aukštas, apkūnus, kuprotas ir tik sportinį kelią praėjęs specialistas tiksliausiai numatys jauno atleto perspektyvas ir sugebės apibrėžti lūkesčius. Sportinis kelias yra specifinis, todėl čia taip pat didžiulė patyrusio trenerio įtaka.

  • Ar dar topteli mintis praverti imtynių salės duris ir pasižvalgyti?

Turime kalėdinę tradiciją – prieš naujuosius renkamės į imtynininkų sueigą Partizanų gatvėje. Pagrindinis organizatorius – Albinas Sodaitis, visuomet talkina Arūnas Paplauskas. Laikas daro savo, vyresnių imtynininkų gretos mažėja. Prieš kurį laiką netekome Kauno miesto imtynių grandų bei autoritetų Laimučio Račio, Algio Andriukonio, Adolio Liaugmino, Valiaus Bagdonavičiaus, Jono Kugelio, Vadimo Zamarackio, Mišos Rybakovo, Antano Mauzos. Tačiau visada džiaugiuosi sutikęs Egidijų Medišauską, Alfredą  Momgaudį, Vidą Dambrauską, Romą Pocių, Rimą Bašinską, Kęstutį Grigalauską, Valduką Krajauską, Juozą Radzevičių, Gintą Banaitį, Sergėjų Družininą, Viktorą Borčevskį, Gediminą Šiuksterį, Kęstą Virbalį ir kitus imtynių kilimo bičiulius. Smagu, kad jaunimu pasipildome. Šiaip, nenutolti nuo imtynių padeda imtynių portalas. Naršau, labai įdomiai pasiskaitau, net pavydžiu informacijos kiekiu ir jos pateikimo kokybe. 

  • Esate triskart Lietuvos laisvųjų imtynių čempionas. Kas išliko atmintyje?

Esu laimėjęs ne tik suaugusių čempionatus, bet ir jaunimo bei jaunių čempionatus. Lietuvoje tarp suaugusių buvo normalios, konkurencingos kovos. Neturiu ką ir ypatingai paminėti. Turnyruose daugiau visko  nutikdavo. Pavyzdžiui, kuomet Minske tituluotam varžovui atlikau kontrą prieš jo mėginimą suveržti kojas arba, kitaip tariant, „apvivą“ padaryti. Tąsyk susiorientuoti padėjo Kugelio pamokos. O Tautų spartakiadoje kovojau su prisikočiojusiu armėnų Ter-Akopianu. Jis mesdavo po aštuonis kilus ir mane dusyk jau buvo sukočiojęs. Pagalvojau, kad vėl pateksiu po presu. Tą patį turbūt pamanė iš laimės išsišiepęs armėnas. Jis vėl mane vartaliojo, tačiau likus kokių 30 sekundžių, užkabinau armėno rankas ir per save ant menčių švystelėjau. Mačiau, armėnai plaukus rovėsi. Šiaip, daug visokių epizodų gyvenime buvo, na ir dvikovų patirtį šiokią tokią sukaupiau. Paskaičiau, apie 500 kartų esu kovojęs ant kilimo.

  • Viena iš tradicinių valdžios skatinimo formų – dovanotos išvykos į varžybas užsienyje? Teko keliauti už „geležinės uždangos“?

Daug nekeliaudavome, bet buvo išvykų į Lenkiją ir tuometinę Vokietijos Demokratijos Respubliką. Mums tokios išvykos išties buvo didelė paskata.

  • Nukrypsiu nuo imtynių temos. Jūsų džiaugsmui, karatė prieš tris metus buvo olimpinių žaidynių laikina viešnia. Šio olimpinio varianto reitinguose lietuviškų pavardžių neaptikau. Apšvieskite, kuri karatė atmaina yra tikrų tikriausia?

Apie olimpinį judėjimą neturiu noro kalbėti. Apipuvęs ir persmelktas komercija. Prekė. O kuri tikroji karatė, sunku pasakyti. Kažkada buvo viena alaus rūšis – žigulinio. Dabar 30 rūšių lentynose, dauguma – tas pats skystis, tik etiketės skiriasi. Kažkada kultūrizmas buvo vienas sportas, dabar, turbūt taip pat apie 30 variantų. Kikboksas – lengvo kontakto, minkšto kontakto, be kontakto ir taip be galo. Žmonės patys prisikūrė dėl biznio. Dabar dieną vaikštau Laisvės alėjoje ir kokių 30 pasaulio čempionų sutinku. Toks konvejeris pasidarė.

  • Jei sportuoja, tai gerai!

Žinoma gerai. Žmonės įsuka bizniuką, negali skųstis.  

  • Jus taip pat nemažai auklėtinių turite?

Per gyvenimą apie 5000 per mano rankas praėjo. Visokiausio atspalvio – politikai, biznieriai, kunigai, kariškai, studentai, moksleiviai. Kažkoks mažas procentelis nuėjo nedoros keliu. Tai, turbūt, neišvengiama. Deja.

Dėkui, treneri, už pokalbį!

Valdas Malinauskas

 

.