Europos čempionatas prasidėjo prieš čempionatą. Nelaužant tradicijų, sutarėm dėl komandos fotosesijos. Su triko arba kostiumais.
„Su triko tinka, tačiau apie sportinius kostiumus esame pamiršę. Nežinau, kaip kiti, aš bent trejetą metų nesu gavęs, manau, ir sportininkai savuosius seniausiai nudrengė“, – fotosesijos scenarijų – nuotraukos tik su triko – sukonkretino treneris M.Ežerskis.
Ar taps vasaris mums imtynių desertu, turėjo paaiškėti po Europos čempionato. Žinoma, imtynių žinovų akys ir mintys senokai krypo į Paryžiaus olimpinių žaidynių atrankos turnyrus. Tačiau treneriai į Europos pjedestalą nenumojo lengva ranka.
„Bet kokios vertės medalis yra garantuotas sportininko darbo užmokestis olimpiniam ciklui. Daug tai, ar mažai, kitas klausimas, tačiau dalis rūpesčių tikrai atkrenta, kuomet atletas žino, kad nereikia sukti galvos dėl pajamų“, – svarstė olimpinis prizininkas treneris Aleksandras Kazakevičius.
Priminsiu, jog po Nepriklausomybės atgavimo laikų nuo prizininkų pakylos kylančią Trispalvę yra stebėję Mindaugas Ežerskis (2005 Varna; 2009 Vilnius ir 2012 Belgradas), Laimutis Adomaitis (2005; Varna), Valdemaras Venckaitis (2007; Sofija), Mindaugas Mizgaitis (2010; Baku), Aleksandras Kazakevičius (2012; Belgradas), Kristupas Šleiva (2020; Roma) ir Danutė Domikaitytė (2020; Roma).
Du M.Ežerskio apdovanojimai yra sidabriniai, visi kiti atletų ir Danutės iškovoti medaliai yra bronzos vertės.
Deja, Rumunijos sostinėje mūsų imtynininkams ir imtynininkėms nepavyko Lietuvai padovanoti dešimto Europos čempionato trofėjaus. Arčiausiai tikslo buvo mažuosiuose finaluose kovoję Kamilė Gaučaitė, Danutė Domikaitytė ir klasikas Justas Petravičius.
Po čempionato graikų-romėnų imtynių rinktinės treneriai rimtai pakalbėjo su auklėtiniais.
„Mes su Ežerskiu visą karjerą draskėmės tam, kad kuo aukščiau būtų iškelta mūsų šalies vėliava. Nejaugi viską paleisime vėjais, vyrai?“, – motyvacinę kalbą rėžė olimpinis prizininkas Aleksandras Kazakevičius.
Paklaustas, kaip vertina merginų pasirodymą, moterų imtynių treneris Aivaras Kaselis pasidžiaugė Danutės Domikaitytės, Gabijos Dilytės ir Lauros Stanelytės pasirodymais, tačiau kartu neslėpė nuoskaudos dėl Kamilės Gaučaitės lemiamos kovos.
„Nei su viena iš keturių merginų neprašovėme, visos solidžiai padirbėjo. Dvi penktos vietos, man atrodo, tikrai gėdos nedaro. Džiaugiuosi už Laurą, jog pagaliau rimtose varžybose užsikabino, tačiau skaudu dėl Kamilės paleisto šanso, bronza buvo per daug arti“, – apmaudą liejo treneris.
Aivaras Kaselis hipotetiškai paskaičiavo, jog jei vyktų ne čempionatas, o atrankos turnyras, kuriame jau nedalyvautų atsirinkusios į Paryžių imtynininkės, galėtume šiandien turėti bent vieną olimpinį kelialapį.
Trumpam išeikim iš savo kiauto ir pasižiūrėkim, kas dar įdomesnio vyko Bukarešte? Vertėtų pažymėti du istorinius pasiekimus. Turkijos sunkiasvoris Taha Akgulas tapo sėkmingiausiu laisvūnu – jis eilinį kartą užėmė pirmą vietą ir 11-ktą kartą tapo Europos čempionu. O Europos imtynių karalienės soste įsitvirtino Azerbaidžano atstovė Marija Stadnik. Iš Lvivo kilusi atletė pasipuošė dešimtuoju Europos aukso medaliu. Vargu, ar artimiausią dešimtmetį kam nors pavyks sumušti 35-erių M.Stadnik pasiekimą.
Albanijos atstovas savo šaliai iškovojo pirmą auksą. Gal ši žinia ir būtų verta dėmesio, tačiau, žinant, kad pirmą vietą užėmė iš kariaujančios šalies tepęs slides tūlas Dudajevas, aukso spindesys kiek priblanksta. Apskritai, kai kuriuose svoriuose laisvūnų turnyrai jau tampa panašūs į Kaukazo regiono čempionatą, kurį Rumunijos sostinėje galėjo sustiprinti dukart olimpinis čempionas Sadulajevas, tačiau jis buvo išspirtas iš šalies ir varžybose nedalyvavo. Oficiali versija – netvarkinga seržanto Sadulajevo viza.
Iš Rumunijos važiuojam į Kuršėnus. Čia pirmą kartą vyko Lietuvos jaunių čempionatas. Tiesa, varžybos turėjo vykti Panevėžyje, tačiau „dėl nenumatytų aplinkybių“ persikėlė į Šiaulių rajoną.
„Buvo burbuliuojančių, jog vietos mažoka, tačiau dėl sąlygų visi buvo įspėti, o antra, mes gelbėjome situaciją. Pirmą dieną buvo nepatenkintų, bet vėliau viskas aprimo ir varžybos puikiai buvo pravestos“, – apie iš dangaus nukritusi renginį papasakojo vasarį 60-metį šventęs treneris Alvydas Tilenis.
Beje, lygiai tokį patį jubiliejų pažymėjo ir Kazlų Rūdos treneris Arūnas Sereika. Abu juos dar kartą sveikiname!
Mūsų merginų pergalės ir trenerio Aivaro Kaselio darbai neliko nepastebėti. Vasario mėnesio žurnalo Olimpinė panoramos herojumi tapo Aivaras, kuris išsamiame interviu apžvelgė moterų imtynių evoliuciją šalyje. Savo atsakymuose jis pažėrė minties perliukų, kurie skambėjo maždaug taip: „Lietuvos moterų imtynių sportas užaugo. Merginos subrendo iki aukšto sportinio meistriškumo, atsirado kartų kaita, belieka jas išsaugoti. Užauginti imtynininkę ar imtynininką, galintį dalyvauti aukščiausio rango varžybose, prireikia šešerių–aštuonerių metų“.
Vėliau žurnalistė atkartojo sausį penkiasdešimtmetį šventusio stratego žodžius: „Paryžiaus olimpinėms žaidynėms dabar ruošiasi trys A.Kaselio auklėtinės: Danutė Domikaitytė, Kamilė Gaučaitė ir Gabija Dilytė. Tikiu, kad visos jos realiai gali iškovoti olimpinius kelialapius“.
Deja, analitinės sporto žurnalistikos praktikoje mūsų atžvilgiu retsykiais pasitaiko ir abejotinų publikacija. Portalas TV3.lt tiesioginės kritikos imtynėms neišsakė, tačiau straipsnyje „Pakeliui į Paryžių: kurie Lietuvos sportininkai dar gaudo kelialapius į olimpines žaidynes?“ visiškai ignoravo imtynių indėlį į Lietuvos olimpizmo istoriją. Tikėtina, ne iš blogos valios, o tiesiog dėl žinių stokos. Ta proga minėtai redakcijai parengtas ir išsiųstas paruoštukas su prierašu:
„Straipsnyje apie olimpinių kelialapių „gaudytojus” nėra paminėti imtynininkai. Rašantiems apie sportą apibendrinančią informaciją, primenu, kad:
1. Lietuvos imtynininkai dalyvavo visose olimpinėse žaidynėse nuo 1992 metų;
2. per minėtą laikotarpį Lietuvos imtynininkai iškovojo 17 olimpinių kelialapių;
3. olimpinius kelialapius iškovojo 10 skirtingų Lietuvos atletų (9 klasikai ir 1 laisvūnas);
4. olimpinėse žaidynėse 6 Lietuvos imtynininkai pateko tarp dešimties pajėgiausių atletų svorio kategorijose;
5. 2 (du) Lietuvos imtynininkai yra iškovoję olimpinius medalius – Mindaugas Mizgaitis (2 vieta 2008 m.) ir Aleksandras Kazakevičius (3 vieta 2012 m.)“.
Kiek smagesnis reikalas – Vilniaus valdžios, tame tarpe ir sporto, apsilankymas sostinės Sportimos arenos imtynių salėje su vicemere Donalda Meiželyte priešaky. Vizitantai pamatė, stebėjo, žymėjosi, žadėjo ir nežadėjo. Visgi, salėje tvyrantis testosterono dvelksmas, kurį užuodė vicemerė, tikimės padės priimti pakankamai greitus ir teisingu sprendimus. Juk ne stadioną statysim, tereikia dėmesio imtynėms ir empatijos treneriams bei meilės imtynių pratybas lankantiems vaikams.
Desertui, netikėtas pareiškimas. Lietuvos imtynių federacijos viceprezidentas Vladimiras Audickas viešai ir garsiai pasisakė – jei per atrankos į Paryžiaus olimpines žaidynes nebus iškovotas bent vienas graikų-romėnų imtynininkų kelialapis, jis atsistatydina iš pareigų. Paprašytas pakartoti – juk galėjome neteisingai suprasti arba išgirsti – Lietuvos nusipelnęs treneris paaiškino: turiu prisiimti atsakomybę; jei liekam be kelialapio, reiškia padariau klaidų.
Paskutinę vasario dieną Vilniuje į Lietuvos imtynių federacijos prezidiumo posėdį susirinko prezidiumo nariai. Keli specialistai nuomones išsakė paplitusiu nuotoliniu būdu. Be sportininkų pasiekimų bei rezultatų apžvalgos buvo pakrapštytos ir nemaloniai pikantiškos temos. Tam bus skirta atskira posėdžio santrauka.
Verčiam kalendoriaus lapą.
Valdas Malinauskas