Treneriui Arūnui Sireikai – 60!

Ir mažai kas, ko gero, žino, jog iš tikrųjų treneris turi dar vieną vardą – Mykolas.

 

Gimęs Vilkaviškyje, studentauti išvyko į Kauną, kur sėkmingai 1988-ais metais baigė Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą. Kkyną, kaip vadindavo studentai, kuris prieš dvylika metų tapo dar rimtesne mokymo įstaiga su dar rimtesniu pavadinimu – Lietuvos sporto universitetas.

 

Dar studentaudamas paskutiniame kurse treneris įsidarbino tik ką duris pravėrusiame Kazlų Rūdos sporto centre. Taigi, miestelio ir apylinkių sportas Arūnui Mykolui žinomas iš esmės.

 

„Vaikus treniravau bent keliose mokyklose, tačiau uždarė Antanavo ir Bagotosios pagrindines mokyklas, viskas persikėlė į Kazio Griniaus gimnaziją, o kartu baigėsi ir mano 26 metus besitęsusi kūno kultūros mokytojo karjera, – prisimena jubiliatas, kartu su šypsena pasakodamas vieša paslaptimi tapusiomis darbo sąlygomis. – Apie imtynių specializuotą salę tik pasvajoti galėdavau, todėl ilgus metus teko treniruoti mokyklų balkonuose. Kaip Karlsonas stovėjau aukštai ir dairiausi, kad kokia nors darbų sauga neprikibtų. Viskas buvo tvarkingai aptverta ir sutvarkyta, bet žinot, kokiam žmogui atėjus ir pamačius, nervai gali nelaikyti, kuomet prie stogo kažkas kūlversčius daro ir metimus atlieka“.

 

Pats A.M Sereika sportinį kelią pradėjo ant tatamio, lankė dziudo pratybas.

 

„Kažkaip buvusios „Nemuno“ sporto draugijos treneris pasiūlė eiti pas klasikus, nuėjau“, – apie sporto šakos pakeitimą pasakojo treneris, kuris šiuo metu dirba su dviem vaikų grupėmis ir salytę dalinasi su dziudistais.