Po nepriklausomybės atkūrimo imtynininkai dalyvavo visose vasaros olimpinėse žaidynėse. Pirmas mūsų šalies imtynininkas-olimpietis yra Remigijus Šukevičius. Kaunietis mūsų šalies garbę olimpinėse žaidynėse gynė dukart – 1992 metais Barselonoje ir po keturių metų Atlantoje. Ispanijoje jis užėmė 11-tą vietą, o JAV iškovojo vieną pergalę, bet liko laipteliu žemiau – 12-tas.
Remigijaus aukščiausias pasiekimas Europos čempionate – 1994 m. penkta vieta Atėnuose.
1995 m. Prahoje vykusiame pasaulio čempionate buvo pakilęs iki devintos vietos, kuri garantavo kelialapį į Atlantos vasaros olimpinėse žaidynes.
Po nesėkmės pasaulio čempionate 1999-aisiais Atėnuose, Remigijus išvyko į JAV. Šiemet buvo pirmas kartas per 23-jus metus, kuomet kaunietis apsilankė savo gimtinėje.
Svariausia olimpiečio gyvenimo pergalė
- Sveikas, Remigijau, tikiuosi turiningai leidi laiką?
- Taip, pats matai, kaip sunku buvo ištrūkti pokalbiui. Apvažiavau gimines, daug draugų sutikau, daug pamačiau. Po tokio ilgo išsiskyrimo susitikimai su giminėmis yra atskira tema.
- Kelintais išvykai iš Lietuvos?
- Galutinai 2000-aisiais.
- Per dvidešimt tris metus buvai užklydęs į Lietuvą?
- Ne, šiemet pirmą kartą. Kelis sykius planavau, bet vis nesigaudavo. Rimtai į Lietuvą ketinome atvykti nuo 2008 metų, bet vaikai koregavo kryptį – skridom tai į Bahamus, tai į Dominiką. Kad ir dabar vaikai nori namo, viskas jiems čia svetima.
- Bet sveikinasi lietuviškai!
- Dukra Vanessa, vardas su dviem „s“, gerai kalba ir rašo, sūnus David jau nelabai. Supranta, bet kalbėti jam sudėtinga. Atsako angliškai.
- Kokiais keliais pasuko vaikai?
- Vanessai 22-eji. Pabaigė koledžą, bus daktarė. Toliau tęs mokslus medicinos mokykloje.
- O sūnus?
- Jam tik keturiolika. Mokosi. Mėgino lankyti imtynių treniruotes, bet ten nesikankino. Dabar futbolą lanko, varžybose dalyvauja, bet ir čia nesiplėšo.
- Tu absoliutus čikagiškis?
- Nepasakyčiau. Turiu nekilnojamo turto Čikagoje, turiu ir Floridoje prie Tampos grynai ant vandenyno kranto.
- Žmona kartu atvyko iš Lietuvos?
- Su Neringa išgyvenom, iškentėjom 25 metus ir toliau iškentėsim (šypsosi).
- Sakai „iškentėjom“, bet šypsaisi. Atrodo, ne tokia ir sunki kančia buvo?
- Žinoma ironizuoju. Mes vienas kitą palaikome, kitaip neįsivaizduoju.
- Ar iš Lietuvos išvykote kartu?
- Išvažiavome kartu 1998-ais, aš dar kelis kartus trumpam buvau grįžęs į Lietuvą, o 1999-ųjų gale, po pasaulio čempionato, kuriame nieko gero neparodžiau, tuometiniams Lietuvos imtynių federacijos prezidentui Andrejui Gribojedovui pasakiau, kad užteks. Jau protas nenorėjo. Ir kūnas nenorėjo, o gal ir negalėjo taip, kaip aš norėjau.
- Ar tave domina įvykiai Lietuvoje?
- Ne per daugiausia.
- Kokia svariausia tavo gyvenimo pergalė?
- Aišku šeima. Amerikoje normaliai įsikūrėm, šaknis įleidom. Nežinau, ar vienam pavyktų.
Trenerių globoje
- Įvairiuose šaltiniuose, suskaičiavau, tave treniravo bent trys treneriai.
- Manau daugiau. Skaičiuokime. Pirmasis treneris Leiba Šnaideris. Vėliau buvo įsteigta sportinė klasė, kurioje mane perėmė Valentinas Bagdonavičius ir Danielius Koganas. Jie treniravo kartu 2-3 metus, bet pasuko skirtingais keliais. Netrukus įstojau į Kūno kultūros institutą, kur patekau trenerio Adolfo Liaugmino globon. Visiškai netikėtai patekau į pirmųjų olimpiečių sąrašą ir į Barseloną vykau su treneriu D.Koganu. Vėliau Vilniuje treniravo Viktoras Ivankinas. Negaliu nepaminėti Vido Paleckio, su kuriuo vykau į pasaulio čempionatus. Į varžybas važinėdavau ir su Eduardu Fainšteinu. Ar reikia vertinti ir kaip dabar vertinti kiekvieno nuopelnus? Visiems dėkingas.
- Buvęs Lietuvos imtynių federacijos prezidentas Andrejus Gribojedovas teigė, kad buvai vienas stipriausių pasaulyje, tačiau šalia buvę treneriai galėjo tave paruošti tik vienai kovai, bet ne visam turnyrui. Kokia tavo nuomonė?
- Manau, daugiau bėdos buvo manyje.
- O kas tau negerai? Jėgos turi kaip jautis, techniką įvaldęs. Mindaugas Ežerskis yra minėjęs, kad numesdavai varžovą prasilenkęs iš bet kokios padėtis. Tai kur bėdos?
- Sutinku su Andrejum, gal teisingas trenerio žodis nebūtų pakenkęs, mane nuteiktų, tačiau, galvoju, nebuvau pasiruošęs morališkai, truko užsispyrimo.
- Tu ir užsispyrimo trūkumas yra kažkoks oksimoronas – nesuderinami dalykai.
- Treneriai gal kiek ir palengvintų, tačiau atsakant į konkretų klausimą, kas trukdė siekti aukštesnių rezultatų, atsakau – aš. Taip turiu skambių pergalių. Esu nugalėjęs ukrainietį olimpinį čempioną, rusą pasaulio ir Europos čempioną nukovęs. Galima ne vieną pavardinti. Tačiau bėdos, kaip sakiau, manyje. Smegenyse. Negalėdavau susikaupti, nusiteikti antrai kovai. Eidavau kovoti be aistros. Nemokėdavau savo energijos išnaudoti reikiamu momentu, buvau robotu, įsitempęs. Net kelis kartus suklupau eidamas kaip robotas, draugai juokėsi.
- Užsiimi saviplaka. 1995 metais Europos čempionate Atėnuose už nugaros palikai daug imtynių įžymybių ir buvai penktas.
- Vis tiek ne viskas gavosi, kaip norėjau.
Depeša į šiukšliadėžę
- Buvai užsiminęs, kad Barselonai visiškai nesiruošei ir patekai į olimpines žaidynes visiškai atsitiktinai. Ar taip gali būti?
- Tarptautinė imtynių federacija mano kvietimą išsiuntė į Latvijos olimpinį komitetą. Šveicarams Lettonie ar Lituanie vienodai švietė. Latviai nežinojo tokio Šukevičiaus ir dokumentas nukeliavo į šiukšlių dėžę. Situaciją tuomet išvairavo Lietuvos imtynių federacijos generalinis sekretorius Vladas Miškinis.
- Miškinis tikina, kad pergalė turnyre prieš Europos prizininką Sergejų Bulanovą padarė įspūdį Tarptautinės imtynių federacijos vadovams ir jie nusprendė tau įteikti vardinį kelialapį. O toliau viskas vyko pagal tavo nupasakotą scenarijų.
- Dėl elementarios klaidos – netikslaus adreso – vėlavo pasiruošimas. Nebuvo jokio plano, jokios aiškios strategijos. Nebuvo ir pinigų. Susirašinėjimai keliaudavo lėtai, dažniausiai faksais, kurių ne kiekviena organizacija turėjo, be to, nepigiai kainavo. Laiko visai nebuvo. Mane išgaudė atostogaujantį. Nuvežė į Ukrainą, kur Aluštoje stovyklavo daug rinktinių. Rimtai vos mėnesį mes su treneriu Koganu ruošėmės. Tas be abejo atsispindėjo rezultatuose. Pagalvok, per mėnesį pasiruošti olimpinėms žaidynėms, kur suvažiuoja pasaulio imtynių elitas, nėra realu.
- Nepaisant sunkumų, patampei nervus olimpinių žaidynių vicečempionui.
- Dennisui Hallui nusileidai tik po pratęsimo. Su bulgaru Nikola Želiaskovu nepaėjo. Suprask, tik mėnuo pasiruošimo.
- Su Barselonos siurprizais aišku. O kaip tu atsirinkai į Atlantos olimpines žaidynes?
- Oj, daug vandens nutekėjo. Kiek pamenu, anais laikais reikėjo Europoje būti penketuke, o pasaulyje dešimtuke. Aš Europoje buvau žemiau penktos vietos, bet priekyje manęs visi jau turėjo kelialapius, todėl man pagal eilę priklausė.
- Atlantoje Lietuvai padovanojai pirmąją olimpinių imtynių pergalę.
- Greitai nugalėjau tunisietį Nabilą Salhį. Tačiau kovos su graiku Sarkisu Elgkianu iki šiol negaliu pamiršti.
- Pavardė armėniška.
- Taip, jis armėnas, bet ilgai gyveno Graikijoje ir gavo šios šalies pilietybę. Ilgai vedžiau ir kvailai paleidau pergalę. Na, o ukrainietis Ruslanas Chakimovas žinojo, kad trečioje kovoje tempo neišlaikysiu, mes kartu su juo stovyklose stumdėmės, jokių paslapčių nebuvo. Turėjau kažką keisti. Nepavyko.
Tikras „americano“
- Minėjai, kad su imtynėmis atsisveikinai po nesėkmingo 1999-ųjų pasaulio čempionato ir išvykai į JAV. Logiška, jog su tavo patirtimi ten ieškotum galimybių vystyti imtynių veiklą.
- Mėginau Čikagoje atidaryti klubą, bergždžias reikalas. Iš imtynių ten neįmanoma gyventi. Palaikiau tą klubą tris metus, įkišau nemažai pinigų, kuriuos, galiausiai praradau ir užrakinau salės duris.
- Kame reikalas, Remigijau, juk Amerikoje imtynės yra populiarios?
- Tik ne graikų-romėnų imtynės. Jie pamišę dėl folk-stylo, bet klasikinės ne.
- Peršokai ant kovos menų?
- Taip, bet tik kaip žiūrovas. Labai patinka. Žiūriu visas UFC kova. Tiesiog užsidegęs. Šiuo metu man geresnio sporto nėra. Žinoma, yra nykių kovų, bet visumoje pats sportas mane veža.
- Spėju, kovose tarp smūgiuotojų ir imtynininkų palaikai pastaruosius?
- Širdis mano su imtynininkais, bet esu už bendrą gerą vaizdą. MMA ir olimpinės imtynės skiriasi. Tačiau įdomu buvo stebėti Pekino olimpinis čempiono Henry Cejudo dvikovą prieš kitą imtynininką Aljamainą Sterlingą. Šis laimėjo, nes daugiau smūgiavo.
Finansisto gyvenimo būdas
- Tiek suamerikonėjai, kad ir lietuviškas sportas nedomina?
- Pasižiūriu rezultatus, bet neseku fanatiškai. Esu atitolęs, pakeitęs darbo specifiką, turiu nekilnojamo turto brokerio licenciją, organizuoju klientams finansavimą. Pavyzdžiui, žmonės perka namą, o aš jiems padedu gauti palankią paskolą. Visai kita sritis. Turiu dvi licencijas. Viena nekilnojamo turto agento, kita finansisto. Turim savo ofisą Čikagoje su žmona, kuri nekilnojamu turtu užsiima jau dvidešimt metų, o aš paskolas pradėjau daryti nuo 2016 metų. Vėliau gavau nekilnojamo turto agento licenciją, bet tik tam, kad jai padėti. Tai kad su sportu nelabai. Mėginau ir kavinę atsidaryti, bet pamėginau, atsikračiau ir džiaugiuosi.
- Matau, gyvenimas Amerikoje nepakeitė tavo formų.
- Taip, prisižiūriu.
- Apie tavo fizines savybes sklido legendos. Kokį svorį spausdavai?
- Į Ameriką atvykęs dar buvau labai geroje fizinėje formoje, tuomet dirbdavau su 150 kilogramų štanga.
- Kuomet svėrei vos 60 kg?
- Ne, buvau priaugęs iki septyniasdešimties.
- O dabar koks tavo svoris?
- 74.
- Kaip palaikai savo fizinę formą? Bėgioji krosus?
- Daug sportuoju salėje, vienu metu buvau priaugęs iki 80-ies kilogramų, tikrai ne lašinių, o raumenų masės. Bet nusimečiau.
- Pasaulio imtynių veteranų čempionas Nikolajus Ilkevičius, kuriam 65-eri, atlieka 60 prisitraukimų per minutę. Ar galėtum su juo varžytis?
- Kokių 40 prisitraukimų padaryčiau tikrai. Šešiasdešimt per daug. Viena ranka neišsitiesia, kitos raumuo suplyšęs.
- Didysis sportas paliko šiek tiek žaizdų.
- Bet jei nieko nedaryčiau, būtų visai liūdna. Gydausi judėdamas.
Prisiminimų ir vertinimų pynė
- Kokia įsimintiniausia pergalė ant imtynių kilimo?
- Prieš korėjietį, Barselonos olimpinį čempioną turnyre Lenkijoje. Tuomet į varžybas su treneriu Eduardu Fainšteinu buvau išvykęs. Buvo gal 1995 ar 1996 metai. Tiksliai nepamenu.
- Nepameni korėjiečio jo pavardės?
- Turbūt Kim Džan Unas (juokiasi). Tikrai niekad neprisiminsiu.
- Nedaug apsirikai, tai buvo Han-Bong Anas. Sakei, kartais pasižiūri imtynių varžybas. Ar imtynės stipriai pasikeitė nuo tavo laikų?
- Gal atletai fiziškai stipriau atrodo, bet iš esmės nematau didelio skirtumo. Be to, taisyklės gan dažnai keičiamos, todėl sulyginti išties sunku. Pasikartosiu, esu per daug atitolęs, subtilybių nežinau. Bet jei netyčia kažkur pamatau, tai įsitraukiu.
- Žinau, kad renginys užkrečia. Šiemet imtynių federacija sukirto rankomis su Lietuvos televizija (LRT), kuri savo portale transliavo Europos ir pasaulio čempionatų finalus. Net visko matę sporto redaktorius užkabino, ypač, kai klausėsi komentarų.
- Taip, be komentavimo transliacija praranda žavesį, reikalingas paaiškinimas, o situacijų daug ir įvairių būna.
- Žinau, po išvykimo palaikai ryšį su keliais sportininkais. Ar bendrauji su buvusiais federacijos funkcionieriais?
- Ne, jokio kontakto. Pamenu, sporto laikais nemažai kalbėjau su Vladu Miškiniu ir Pranu Rimša. Įdomu, kaip jie laikosi.
- Rimša mus paliko 2007-aisiais, o su Vladu Miškiniu bendraujame iki šiol. Jis kruopštus, turi daug imtynių informacijos.
- Mačiau, Rimantas Bagdonas aktyviai dalyvauja imtynių veikloje. Perduok jam linkėjimus. Žinau, kad treneriai Bagdonavičius ir Adolfas Liaugminas taip pat mirę.
- Taip, tavo treneriai iškeliavę. Kaip ir tavo treniruočių draugas Remigijus Gustas. Bagdonui linkėjimus būtinai perduosiu. O ar su dar vienu savo sparingo partneriu – Sauliumi Liaugminu – buvai susitikęs?
- Paskambinsiu jam. Vis neturiu laiko. Mano giminės, žmonos giminės, visi nori pamatyti, susitikti. Vaišina, girdo mus lietuviškai. Pats žinai. Štai ir dabar esu laukimas, stalas padengtas (šypsosi).
- Grįžęs į Čikagą turėsi darbo sporto salėje.
- Taip, reiks kažkaip nusimesti cepelinus.
- Ką gi, laikykis grafiko ir keliauk į svečius, nes dar supyks ant manęs, kad užlaikau. Ačiū už pokalbį, sėkmės.
Kalbėjo ir fotografavo Valdas Malinauskas