Pagrindinė Lietuvos klasikų kalvė – Vilniaus Ozo gimnazija – negyvuotų, jei ne vaisingas rajonų bei sporto centrų trenerių darbas. Vienas pagrindinių donorų, paleidęs savo vaikus tobulėjimui į sostinę, yra treneris Vitalijus Nagovicinas. Specialistas iš Visagino akylai stebėjo Lietuvos jaunimo čempionatą ir mielai pasidalijo savo mintimis.

  • Neseniai Panevėžyje vykusio Lietuvos imtynių čempionato metu buvo kiek plačiau aptariamas Europos jaunių čempionato prizininko Simono Viliulio pralaimėjimas jaunam sunkiasvoriui iš Joniškio Pijui Baldyšiui. Kiek Jūs suteikiat reikšmės šiam įvykiui?
  • Žinau, kad Simonas yra dukart pralaimėjęs mano auklėtiniui Igoriui Kabadeicevui. Šioje vietoje nesuprantu kauniečio taktikos, nes jis akivaizdžiai lengvesnis už savo varžovus ir, mano galva, galėtų puikiai varžytis svoryje iki 97 kilogramų. Taip pat matau, kad jis jau „paleido formą“ ir neteko dalies treniruotumo. Jei, tarkim, dirbtų sporto centre, neabejoju, būtų kitas vaizdas. Puiki bazė, visus plėšytų. Manyčiau, kad Kaune Simonui trūksta elementariausio kokybiško sparingo. Todėl man jo pralaimėjimas nėra netikėtas.
  • Kuo dar tave nustebino čempionatas?
  • Vertinant tai, kad gyvenome karantino sąlygomis, bendras vaizdas buvo pakankamai padorus. Pastebėjau, kad sportininkai gerai kvėpuoja, imtynės kiek atviresnės, atliekama daugiau techninių veiksmų. Gan aukštą pažymį rašyčiau už organizaciją ir teisėjavimą.
  • Treneri, su komanda nuolatos vykstate į varžybas pas kaimynus lenkus, latvius, baltarusius, keliauji kiek atokiau į Estiją ir Ukrainą, todėl turi galimybę palygint esminius skirtumus tarp jų ir mūsų imtynių. Kas pirmiausia krenta į akis?
  • Reikia pripažinti, kad ukrainiečiai ir baltarusiai pabėgę į priekį. Jie savyje turi daugiau pasitikėjimo ir įžūlumo. Mūsiškiai šalies čempionate taip pat kovoja aistringai, tačiau išvykus už Lietuvos ribų neatpažįstamai susikausto. To nepasakyčiau nebent apie Vilių Adomavičių ir Vilių Savicką. O štai Rokas Čepauskas ar Kešanidi visą garą išleidžia čia, o rimtose išvykose kažkodėl transformuojasi. Na, o lenkai, latviai ir estai yra mūsų klonai; mano požiūriu esame daugmaž vienodi.
  • Treneri, ar neprieštaraujate sau? Pradžioje juk gyrėte atletus.
  • Ne, savo žodžių neatsiimu. Vaikinai kvėpuoja gerai, veiksmų yra, o štai dėl jaunų atletų psichologinio paruošimo ir sportinio pykčio bei įžūlumo yra kur tobulėti. Bet tai yra natūralu – Baltarusija ir Ukraina yra didelės, imtynių prasme, valstybės su sėkmingai išsikerojusiomis vaikų ugdymo struktūromis. Ypač pastebimi baltarusiai, kurie nuo mažens ant kilimo nachališki ir griežti.
  • Grįžkime į Panevėžį. Kokio svorio kovas išskirtumėt?
  • Patiko tas svoris, kuriame kovojo Rodion Rutkauskas. Ne tik dėl to, kad mano auklėtinis iškovojo auksą, o dėl kokybės. Daug veiksmų ir ne bet kokių, o klasikinių amplitudinių per save. Gerą įspūdį paliko Eimantas Vilimas. Tiesa, reikia pažiūrėti, kaip jis dirbs tarptautinėse arenose, bet jo rovimai čempionate vežė. Nepaisant klampaus stumdymosi, geri abu finalininkai 97-iuose – Ignas Bukauskas ir Mindaugas Venckaitis. Pastarojo progresas išties malonus – Mindaugas išėjo geros formos su puikia armatūra, kvėpuojantis ir kovojantis iki galo. Įdomus.
  • O sunkiasvoriai?
  • Mano nuomone, tai silpnesnė grandis. Žinoma, pergyvenau už saviškį Kabadeicevą, šįkart jo pagrindiniam varžovams namų sienos padėjo.
  • Ačiū, trenerį, už nuomonę.

Kalbino Valdas Malinauskas