- Sveikinu, Mantai.
- Dėkui.
- Daug sveikinimų sulauki?
- Labai daug, nespėju atrašinėti.
- Be abejo, tu, kaip visi atletai, vykdamas į atrankos turnyrą tikėjaisi iškovoti kelialapį. Ar buvo tokių varžovų, kurių nenorėjai sutikti pirmuose ratuose?
- Žinoma, pirmoje kovoje nenorėjau ruso ir ukrainietis man nepatogus.
- Ukrainietis iškrito.
- Jaudulys. Ukrainietis ir rumunas, mano nuomone, pralaimėjo silpnesniems.
- Kažkaip mažai buvo kalbama apie tavo dvikovą su norvegu Marviku. Tik statistikoje pažymėta, kad jis neišėjo kovoti.
- Frankfurte pamačiau straipsnį, kad kelių norvegų teigiami kovido testai. Tarp jų buvo ir Marvikas.
- Tu jam nesi pralaimėjęs.
- Bet jis pridėjo, dabar neblogoj formoj. Tektų rimtai kovoti. Prieš pora metų Europos žaidynėse buvo penktas ir paskutiniame turnyre Vengrijoje galingai imtyniavo ir visus nugalėjo.
- Grįžkime prie ketvirtfinalio. Ar tikėjaisi, kad teks kovoti su kroatu?
- Ruošiausi dvikovai su rumunu
- Netikėtumas?
- Na taip, netikėtumas. Tačiau mačiau kovą, kroatas rumuną užtikrintai sutvarkė.
- Prieš pora savaičių be vargo nugalėjai lenką. Ar ta pergalė suteikė pasitikėjimo? Kokį pėdsaką ji paliko?
- Jaudulio pridėjo. Nors lengvai susitvarkiau, prieš kovą galvojau, kad tik neprigrybaučiau.
- Ar jau mąstei apie finalinę imtį su rusu Semenovu?
- Ruošiuosi kaip treniruočių kovai.
- Kaip manai, rusas finalą vertins taip pat kaip treniruotę ar jis rimtai įsijungs?
- Manau rusas kovos rimtai. Mano kiti tikslai, reikia saugoti petį. Nežinau, kokia bus savijauta prieš kovą, dabar jaučiu, kad petys pavargęs.
- Jauti skausmą?
- Po pusfinalio grįžau į viešbutį, nusiimant marškinėlius šiek tiek trakštelėjo. Bet skausmo nejaučiau. Treneris ir aš norime rungtis, bet reikia įvertinti rizikos laipsnį.
- Kalbamės apie peties traumą. Primink chronologiškai, kas nutiko?
- 2019 metų vasarį treniruotėje besigindamas parteryje patyriau trauma, teko Vokietijoje operuotis. Po gero pusmečio viskas pasikartojo. Per tą laiką suspėjau sudalyvauti Nur-Sultane vykusiame pasaulio čempionate. Praktiškai su vieną pamėlusia ir kraujosruvoms nuėjusia ranka pavyko nugalėti argentinietį Del Rio. Antrai kovai su rimtesniu varžovu Abdellatifu Mohamedu reikėjo dviejų sveikų rankų. Daktaras spalį savo grafike rado laisvą vietą, vėl skridau su drauge į Vokietiją ir vėl guliausi ant operacinio stalo.
- Daktaras dar šefuoja tave?
- Gydytojas Klaus Johan Iškart po operacijos mane ir Ežerskį nuolatos konsultavo, dabar taip pat pasiteirauja, bet turbūt mato, kad viskas gerai einasi, tai per daug nelenda. Labai norėjo, kad nevažiuočiau į pernai vykusias atrankines ir sveikino mūsų apsisprendimą ten nedalyvauti. Bet vėliau kovidas sumaišė visas kortas. Atranka persikėlė į šiuos metus. Per tą laiką spėjau pagyti ir turiu kelialapį.
- Kelialapis rankose. Kokie artimiausi planai?
- Noriu šiek tiek pailsėti nuo imtynių. Pasiruošimas Tokijui vyks su štangomis – reikia svorį paauginti, jėgą padidinti. Kad ir to laiko iki olimpinių žaidynių ne per daugiausia, daug nepriplanuosi.
- Stebėjai savo komandos draugus. Kaip juos vertini.
- Visi gerai kovojo. Martynas pralošė dideliu rezultatu, bet ant savo klaidų. Paulius padarė lygiąsias su pasaulio čempionu; darė metimą, būtų labiau užkabinęs ir praeitų toliau. Vilius šansų turėjo, Justas gerai atkovojo. Gaila, kad parterį 6:0 paleido.
- Tu tiki, kad gegužę po pasaulinės atrankos mūsų imtynininkų olimpiečių kompanija pasipildys?
- Žinoma.
- Ačiū, Mantai, už pokalbį. Gero pasiruošimo Tokijo olimpinėms žaidynėms.
Valdas Malinauskas
Kadir Celiskan nuotrauka