Šiandien į Lietuvos imtynių federaciją užsuko Vladas Miškinis. Užsuko oficialiai ceremonijai – prieš kelias dienas imtynių veteranas šventė 80-ies metų jubiliejų. Garbingą apdovanojimą jau suskubo įteikti Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė. Šiandien atėjo mūsų eilė – ponui Vladui įteiktas Lietuvos imtynių federacijos Atleto Sidabro ženklas. Apdovanojimas pažymėtas 12-tu numeriu. Nedaug. O tai reiškia, kad Vlado nuopelnai imtynių sportui itin vertinami ir nepamiršti.
Kamerinėje aplinkoje vyko gyvas pokalbis. Vladas žėrė 60-70 metų senumo informaciją, be užsikirtimų dėliojo datas ir pavardes. Jubiliatas detaliai atpasakojo lemtingą pažintį su Rimantu Bagdonu, prisiminė legendinę imtynių salę Bernardinų soduose šalia Vilnelės, kalbėjo apie pirmąsias savo kovas ir pirmąsias pergales. O jų buvo nemažai. Be keturiskart Lietuvos čempiono (1958, 1959, 1961, 1967) titulų, Vladas yra daugkartinis šalies taurės laimėtojas, įvairių Lietuvos ir tarptautinių turnyrų prizininkas ir nugalėtojas.
Į susitikimą Vladas atnešė pluoštą diplomų. Vartant archyvinius dokumentus, atkasėme kelis diplomus, kurie buvo įteikti už šalies pirmos vietos laimėjimus Lietuvos imtynių čempionatuose. Neįkainuojama medžiaga šalies imtynių istorijos pažinimui. Iškart pagalvojau, kodėl varžybų organizatoriai pritingi teikti prizininkams diplomus. Ten vardas, pavardė, data, varžybų pavadinimas. Jei reikia – ir antspaudas dėl solidumo. O kas tie medaliai? Dauguma – kiniškos „štampovkės“, nuo kurių po pusmečio nukrenta visi blizgučiai. O iš diplomo teksto paprastai neištrinsi. Nebent labai norėsi.
Kaip dažnai būdavo, vėl grįžome prie LIF organizacinės veiklos. Vladas federacijos generalinio sekretoriaus pareigas ėjo karštais 1988-1993 metais. To laikotarpio kelias toli-gražu nebuvo rožėm klotas. Dabar jau nedaug kas prisimena, kad buvo įsipliekusi nesantarvė tarp klasikų ir laisvūnų ir, galiausiai, pastarieji nutarė atsiskirti. Žinoma, susiskaldymas nieko gero neatnešė, o statistika rodo, kad tuo laikotarpiu laisvūnai nevykdė net šalies čempionato. Kažkokiais keliais Vladui pavyko normalizuoti situaciją, laisvūnai grįžo į savo namus, tačiau netrukus prasidėjusi Sąjūdžio banga įkvėpė sporto bendruomenę svarbiam žingsniui – atsiskyrimui nuo SSRS sporto struktūros. Apie tą periodą buvo rašyta prieš penketą metų. Siūlau dar kartą panerti į sovietmečio kracho epochą.
———————————————————————–
Nepalankūs Rytų vėjai mėgino valstybę įvelti į chaosą, bet Lietuva nemindžikavo, pagal išgales kažką kombinavo (mums tai taip artima), yrėsi į priekį.
Iššūkius didžiajam kaimynui metė ir sporto organizacijos. Viena po kitos meškos paslaugų atsisakė federacijos, o Lietuvos olimpinis komitetas kantriai laukė tarptautinio olimpinio komiteto pripažinimo.
Imtynininkams taip pat nekilo abejonių, kuriuo keliu eiti. Tačiau kelias buvo vingiuotas, sunkiai nuspėjamas ir, retsykiais, komiškas.
Kaip prieš Sąjūdžio laikotarpiu dirbo imtynių bendruomenė? Apie šį laikotarpį mintimis pasidalino jubiliatas.
Pone Vladai, kaip, apskritai, atrodė tų laikų federacijos valdymo struktūra?
1988 metais federacijos susirinkime prezidentu buvo išrinktas Kazimieras Miniotas. Tuo metu jis ėjo Baldų ir medžio apdirbimo pramonės ministro pareigas. Federacijos vadovai, kaip ir atsakingieji sekretoriai, dirbo visuomeniniais pagrindais. Ministras turėjo daug darbų, todėl federacijos veikloje dalyvavo, bet skirti daug dėmesio negalėjo. Pravesdavo susirinkimus ir posėdžius, tai jau gerai.
Tai ar federacijos vadovas buvo visagalis? Jis juk pinigų nedalindavo?
Taip, priklausėme nuo kitų. Tuometiniame sporto komitete (dabar Kūno kultūros ir sporto departamentas) buvo valstybinio trenerio etatai. Šitie treneriai kuruodavo po kelias sporto šakas. 1988 metais valstybiniu treneriu, atsakingu už imtynes, buvo Gintas Vileita. Bet jis kažkur dingo. Gal jį paaukštino? Nepamenu. Po metų išrinkome Arvydą Pocių. Būsimasis Lietuvos kariuomenės vadas taip pat neilgai užsibuvo, nes išėjo savanoriu į krašto apsaugos tarnybą. Tuomet komitetas atsakingu už imtynes ir boksą paskyrė Zigmą Katilių. Jis tvarkė federacijos reikalus, o aš su K.Miniotu patvirtindavome įvairius nutarimus, įsakymus ir kitokius raštus. Epizodiškai apsireikšdavo ir Kajetonas Balčiūnas. Ir jis taip pat prisistatydavo valstybiniu treneriu. Kiek sporto federacijų valdyba mane įformino generaliniu sekretoriumi. Pareigos įgijo europietišką skambesį, bet nuo to atlyginimas nepadidėjo. Taigi, tiesioginių prievaizdų turėjome nemažai.
1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbta Nepriklausomybės atkūrimo diena. Po mėnesio prasidėjo šalies ekonominė blokada. Ar buvo laiko ir noro galvoti apie imtynes?
Puikiai prisimenu tą vakarą, nes su šeima buvau namie. Kitą dieną išvykau į darbą Seimo rūmuose. O federacijos veikla sukosi ant Tauro kalno – nuo 1981 metų ten dirbau profsąjungų taryboje rūmų valdytoju. Dalį patalpų atidavėm kariškiams. Jiems vadovavo būsimasis brigados generolas, imtynininkas Česlovas Jezerskas. Formaliai kabinetuką turėjome ir komiteto pastato ketvirtame aukšte. Tačiau komitete buvo suirutė, valdininkai blaškėsi, todėl nusprendžiau, kad visiems dokumentams bus saugiau profsąjungų patalpose.
Po Nepriklausomybės atkūrimo akto paskelbimo kai kurios sporto organizacijos ir žymūs atletai delsė, nes nežinojo, kuriuo keliu pasukti. Ką veikė Lietuvos imtynių federacija? Kokia buvo jos pozicija?
Sporto federacijų valdybos viršininkas Antanas Baužys turėjo pagal naujus reikalavimus paruoštus futbolo federacijos įstatų kopiją. Nusižiūrėję, aš kartu su Estijos imtynių federacijos generaliniu sekretoriumi Ainu Niineste mėginome pasinaudoti šablonu ir pritaikyti savo federacijoms. 1991 metais dokumentas buvo paruoštas, patvirtintas Teisingumo ministerijos, išverstas į prancūzų kalbą laukė kelionės į tarptautinės imtynių federacijos (FILA) būstinę Lozanoje. Iki šiol dėkoju pagalbos ranką ištiesusiems estams, nors žinojau, kad daug dalykų jie nurašė „iš lubų“. Pavyzdžiui, jie sugebėjo „suskaičiuoti“ kad aktyviai imtynėmis domisi pusantro tūkstančio estų ir pateikė 10-ies klubų rezultatus. Prasidėjo karščiausias etapas – reikėjo paruoštą informaciją persiųsti į FILA būstinę. Visi faksai tik „Telekome“ sostinės Savanorių prospekte. Siunčiam ir laukiam atsakymo, o jie iš Šveicarijos vis aiškino, kad nieko negavo, nieko nežino. Gal kas blokuodavo. Nežinau.
Bet galų gale FILA (dabartinė UWW) pripažino Lietuvos imtynių federacija savo nare?
Su FILA bendravimas paprastas. Jie nuolatos klausinėjo, kur informacija apie Lietuvos imtynių federaciją, vis kartodavo, kad jiems trūksta duomenų. Bet sportinis gyvenimas vis vien vyko. 1991-aisiais nuvažiavau su komanda į varžybas Norvegijoje. Norvegus treniravo mano draugas lenkas Zbigniewas Dmowskis. Įsišnekėjome. Papasakojau liūdną istoriją apie pastangas pramušti Šveicarijoje įsikūrusių imtynių biurokratų sieną ir, mano nuostabai, jis pasišovė padėti. Paskambino į Lozaną, o jau po kelių dienų atėjo FILA prezidento serbo Milano Ercegano raštas, kuriame buvo pažadas, kad atsakymą dėl narystės FILA apsvarstys artimiausiu metu ir apie priimtą sprendimą nedelsiant informuos. Taip ir atsitiko – 1991 metų gruodžio 31 dieną Lietuvos imtynių federaciją kartu su latviais ir estais pripažino ir priėmė į FILA.
Kabinetinė veikla daugmaž aiški. Bet turėjo kažkas vykti ir ant kilimo?
Su išvykom į varžybas buvo prasti popieriai. Pinigų, žinoma, nebuvo. Dėl kelionių į turnyrus užsienyje belsdavomės į sporto departamento generalinio direktoriaus padėjėjo pareigas paaukštinto Antano Baužio ir sporto skyriaus viršininko Vytauto Briedžio kabinetų duris. Su jais sudarydavome sąmatas ir laukdavome pinigų. Daug dėmesio skyrė tuomet už finansus atsakingas Mykolas Kačkanas, kuris derindavo pinigų gavimą su Lietuvos komerciniame banke dirbusiu ir mums išskirtinį dėmesį rodžiusiu Gabrieliumi Degesiu.
Šiaip ne taip suradome galimybę deleguoti ne pilnos sudėties komandą į varžybas Klippane. Lietuvos imtynininkų išvyka į turnyrą Švedijoje buvo ypatinga – tai buvo mūsų šalies imtynininkų debiutas tarptautinėje arenoje po Nepriklausomybės atkūrimo pripažinimo. Tą kart varžybose dalyvavo Ruslanas Vartanovas, Remigijus Šukevičius, Remigijus Gustas, Alfredas Milevskis ir Viačeslavas Fiodorovas, o sportininkams dirigavo treneris Eduardas Fainšteinas.
Bet 1991-aisiais situacija visai pablogėjo, nes po sausio 11 dienos vietoj rublių buvo įvesti bendrieji talonai “vagnorkės”. Valiutos nebuvo, vienintelė galimybė pasikeisti pinigus – prie geležinkelio stoties veikusioje keitykloje. Ten irgi ne visada turėjo mums reikalingų Vokietijos markių, Švedijos kronų ir kitų pinigų. Todėl gelbėjo privatūs rėmėjai Edmundas Armoška, Andrejus Gribojedovas, Aleksas Olekas Rimas Bagdonas Stanislovas Ragaišis, federacijos prezidentas Kazimieras Miniotas. Rėmėjų pagalba pavyko antrą kartą paeiliui išvykti į Klippaną. Varžybos vyko po tragiškų sausio įvykių. Andrejus Gribojedovas buvo viename traukinio kupe su Valentinu Mizgaičiu. Jis į Švediją vežė vaizdo kasetę, kurioje buvo užfiksuoti filmuoti sausio 13 dienos įvykiai. Baltarusijos-Lenkijos pasienyje Gardine traukiniu vykusią mūsų delegaciją kruopščiai iškratė sovietų pasieniečiai. Krepšiai buvo išversti, o po pagalve gulėjusios kasetės pasieniečiai nerado. Sportininkai atvyko į Berlyną, iš Berlyno traukiniu pasuko į Kopenhagą, keltu iki Malmės, apie 80 kilometrų autobusų iki Klippano ir jau kitą dieną vaizdo įrašą stebėjo imtynių turnyro dalyviai. Toks buvo Lietuvos imtynių debiutas tarptautinėje arenoje.