Po trenerio Valdo Jasočio mirties praėjo trisdešimt dienų. Artimieji, draugai ir Valdo auklėtiniai sunkiai taikstosi su netektimi. Po pokalbio su jais tapo aišku, kad imtynės Gruzdžiuose nebus marinamos, jau kurpiami planai, kas treniruos vaikus. Tačiau visi supranta, kad imtis trenerio darbo bažnytkaimyje yra savotiškas iššūkis – itin giliai čia buvo įleidęs šaknis Valdas. Trenerį mylėjo už jo darbą, rūpestį, galų gale, vaikų pasiekimus. Valdo įpėdiniui teks norom-nenorom laužyti nusistovėjusius stereotipus ir tuo pačiu perimti darbų estafetę.
A.Tilenis: jis buvo mano stogas
„Aš, Valdas ir treneris Vidmantas Žibutis buvome neatsiejami draugai. Kaip nesmagu sakyti buvome. Be galo sunku suvokti, kad mirtis išplėšė iš mūsų tarpo tokį nuoširdų ir gerą žmogų“, – giliai atsidusęs pasakojo Kuršėnų imtynių treneris Alvydas Tilenis.
Kuršėniškis tikina, kad tik Valdo dėka jam pavyko pritapti imtynių šeimoje, kuomet prieš du dešimtmečius Anapilin iškeliavęs specialistas pradėjo savo sportinę karjerą. „Aš buvau „laisvūnas“, trenerio darbą pradėjau gan vėlokai, būdamas 35-erių, todėl kolegos parama man neįkainojama. Šis atviraširdis žmogus tapo mano šefu, mokytoju, treneriu, pagalbininku, jei nori aštriau, tai buvo mano stogas visose situacijose. Nėra tų žodžių, kuriais galėčiau išreikšti jam savo dėkingumą“.
Dabar treneris A.Tilenis viliasi, kad į Gruzdžius treniruoti vaikus atvyks jo auklėtinis Marijus Grygelis. „Marijus patyręs imtynininkas, jis trijuose Europos jaunių ir jaunimo čempionatuose buvo tarp penkių geriausių. Tikrai padėčiau jam greičiau pritapti naujoje aplinkoje, tik reikalingas Marijaus sutikimas. Tai būtų puiki pamaina mus palikusiam Valdui. Galų gale, bent tris kartus per savaitę ir aš galėčiau tuos nepilnus 20 kilometrų nuvažiuoti“, – apie imtynių ateitį grudžiuose pasakoja A.Tilenis.
Savo prisiminimais apie auklėtinį pasidalino pirmasis V.Jasočio treneris Vytautas Bredulis. Jis pasakojo, kad Valdą „pasigavo“ Skaistgirio vidurinėje mokykloje dar 1976-ais metais: „Valdas kūno sudėjimas nebuvo kažkuo ypatingas, bet ir balerinos tikrai nepriminė, tačiau jis buvo be galo staigus, koordinuotas ir greitas. Jam patiko absoliučiai visas sportas. Jis pirmas nupirkdavo „Sporto“ laikraštį ir studijuodavo jį iki paskutinės eilutės. Jis puikiai žaidė futbolą ir krepšinį. Vienintelis dalykas, galėjęs sudaryti konkurenciją sportui – žvejyba. Šioje srityje jis buvo ne mažiau užkietėjęs. Maždaug po metų Valdas įstojo į Žemės ūkio akademiją ir pateko trenerio Anatolijaus Bulatovo globon. Studijų metais varžybose „pasiguldė“ daugiau pažengusius imtynininkus – buvusį šalies Žemės ir miškų ūkio ministrą Edvardą Makelį ir buvusį premjerą Algirdą Butkevičių“.
Pirmasis treneris prisimena, kad po studijų buvo paskirtas į agronomo pareigas Gruzdžių žemės ūkio technikume. Vėliau – tarnyba Sovietų kariuomenėje Ukrainoje. Iš Ivano-Frankovsko grįžo į Gruzdžius, sukūrė šeimą ir buvo priimtas į darbą sporto metodininku. „Būdamas sportišku žmogumi, jis pakeitė specializaciją – pradėjo vesti fizinio lavinimo pamokas ir dirbti imtynių treneriu. Juolab, naujoje darbovietėje buvo viena geriausių sportinių bazių šalyje. Agronomija jam visai neprilipo ir jis visa galva nėrė į naują veiklą, – pasakoja V.Bredulis. – Tai, kad jis šiltas, geras ir paprastas žmogus sakys kiekvienas, nors kiek jį pažinojęs. Kartu jis buvo vaikiškas ir be galo naivus, nesuprasdavo manipuliacijų, o mes kartais iš to draugiškai pasijuokdavome. Kartą prieš varžybas jam numetėm tokią nesąmonę, kad svėrimas vyks 5 ryto. Tai Valdukas jau ketvirtą valandą kėlėsi dantų valyti. Pasijuokėm iš tos situacijos, bet Valdas nebuvo kerštingas, greit mūsų pokštus pamiršdavo. Manau, labai daug prie jo charakterio formavimo prisidėjo tėvai. Mamytė Ona puiki anglų kalbos mokytoja, iki šiol su dėkingumu prisimenu jos pamokas. Tėvą Augustą pažinojau apie 40 metų. Matomai jis ir perdavė savo sūnui pomėgį sportui, nes pats buvo judrus bei pasitempęs ir žaidė futbolą iki 83-ejų metų. Savo laikais tapo Sovietų Sąjungos gaisrininkų draugijos čempionu. Mamytė yra gyva, o tėvelis, deja, taip pat iškeliavęs. Tokių šviesių asmenybių aplinkoje augo Valdas, todėl nenuostabu, kad jam buvo svetimos daugeliui iš mūsų būdingos ydos“.
Brolis Augustas Jasotis: koridoriais vežiojo 6 valandas
„Žinia apie Valdo mirtį trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus. Labai skaudu buvo žiūrėti į mamytės sielvartą. Meldžiausi, kad tik atlaikytų 90-metės širdis. Ir jai, ir man nesuprantama, kam Valdą reikėjo tąsyti ligoninės koridoriais. Nesu medikas, gal kažko nesuprantu, bet iš šalies žiūrint visa tai atrodė keista. Ir tas virusas… nei jis buvo kur išvykęs, nei jį kas nors iš svetimų lankė, galų gale, miestelyje daugiau niekas nesusirgo. Laiptinės gyventojai sveiki, draugai taip pat. Kaip suprasti? Žinoma, esu šališkas, bet tikrai neieškau sąmokslo teorijų, visgi kažkodėl peršasi mintis, kad gal kokiai ataskaitai reikalinga tokia koronovirusinė statistika. Ir dar tas skleidimas žiniasklaidoje apie Valdo būklę. Žmogus komoje su 42 laipsnių temperatūra. Ką, jis anekdotus turėtų pasakoti? Gal būsiu nemadingas, bet netikiu kalbomis apie brolį pakirtusį virusą“, – braukdamas ašarą kalbėjo Augustas Jasotis.
Sporto mokyklos vadovė Ilona Vaičiulienė: nuostabiai grojo gitara
„Kolektyvas neteko gero ir nuoširdaus žmogaus. Šiaulių rajono sporto mokyklai jis buvo ištikimas nuo 1989 metų. Visus tuos metus jis buvo atsidavęs mėgstamiausiam darbui. Apie jį galiu kalbėti tik iš gerosios pusės. Valdas ypač atsiskleisdavo neformalioje aplinkoje. Tarkim, kalėdinių vakarėlių ar kitų šventinių pobūvių metu jis paimdavo į rankas gitarą, nuostabiai grodavo ir gražiai dainuodavo, – prisimena I.Vaičiulienė. – Šiuo metu sudėtingas karantininis laikotarpis, tačiau, kai situacija šalyje pagerės, ketiname Valdui parodyti daugiau dėmesio ir jį pagerbti. Kaip pagerbimas atrodys, tarsimės jo sūnum Karoliu ir broliu Augustu. Žinau, kad Valdo Jasočio draugai norėtų surengti jo vardo turnyrą. Tai būtų graži iniciatyva“.
Valdas Malinauskas