Lemiamoje imtyje dėl bronzos Romoje vykstančiame Europos imtynių čempionate Kristupas Šleiva (67 kg) rezultatu 4:2 nukovė baltarusį Aliaksandrą Liavončiuką ir nutraukė aštuonerius metus trukusią tylą. Paskutinį kartą Europos čempionato apdovanojimai buvo iškovoti Belgrade olimpiniais 2012-aisiais.
Šiandien vykęs mažasis finalas – tikra kankynė. Tą galima buvo numatyti. Nieko nuostabaus, kai kovoja Kristupas. Tuomet sekundžių virsmas į amžinybę tampa ganėtinai normaliu reiškiniu. „Drama – Kristupo bruožas”, – po mažojo finalo trumpą žinutę atsiuntė treneris Mindaugas Ežerskis. Šįkart Itališkos dramos metu teisėjai keliskart keitė sprendimus, o vaizdo peržiūros truko ilgiau, nei pati kova. Kartu su finaliniu švilpuku pasigirdo pergališkas riaumojimas, kurio spaudimo neatlaikė Kristupo nosis ir ant kilimo plūstelėjo kraujas.
Iškankinta perglė
Pirmas tašką uždirbo baltarusis. Toje pačioje atkarpoje varžovas galėjo padidinti pranašumą, nes kilimo teisėjas įžvelgė neleistiną judesį koja. Pats Kristupas paprašė vaizdo peržiūros, po kurios buvo atstatytas rezultatas.
„Tai tik iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas momentas. Pamačiau Kristupo ramybę, jokio plėšymosi bei kalbų su teisėjais ir nušvietė, kad tai geros pabaigos pradžia”, – analizavo internetu kovą stebėjęs treneris Olegas Antoščenkovas. – Jei tokioje situacijoje atletas pilnai prisiima atskomybę už sprendimus, reiškia jis iš tikrųjų pasiruošęs žūtbūtinei kovai”.
Antroje dalyje K.Šleivos aktyvumas neliko nepastebėtas. Rezultatas tapo lygus (1:1), tačiau lietuvis neišnaudojo dviejų galimybių sėkmingai užbaigti atakas parteryje.
Tiksint paskutinei minutei K.Šleiva surakino baltarusio galvą ir rankas bei prasuko dviejų taškų vertės metimą. Šioje vietoje vienintelė klaida vos brangiai nekainavo. Norėdamas užtvirtinti pranašumą, Kristupas ryžosi veiksmo pakartojimui, tačiau įklimpo varžovo spąstuose. Laimei, panevėžietis atsipirko pakankamai lengvais nuostuoliais (3:2). Nepatenkintas Baltarusijos rinktinės treneris Vladimiras Kopytovas pareikalavo peržiūros, tačiau teisėjų verdiktas vėl buvo palankus Kristupui, kurio sąskaitą papildė dar vienas taškas (4:2). Likusios sekund4s paskendo desperatiškose ir bevaisėse baltarusio atakose. Po to švilpukas, riaumojimas, kraujas ir pergalės džiaugsmas. Įspūdinga. Komentatorius kelysyk pakartojo – ant kilimo matėme top imtynininkus. Gražu.
.
Visi Kristupo Šleivos kovų Romoje rezultatai:
GR – 67 kg 3-5 Final Kristupas ŠLEIVA (LTU) – Aliaksandr LIAVONCHYK (BLR) 4:2
GR – 67 kg Paguoda (LTU) Kristupas ŠLEIVA – (TUR) Enes BASAR 10-0
GR – 67 kg 1/8 Final 158 (LTU) Kristupas ŠLEIVA – (NOR) Morten THORESEN 3:4
Perėmė estafetę
Tai jau šešta imtynininkų bronza, iškovota po šalies Nepriklausomybės atkūrimo. Iki šiol trečios vietos laimėjimais mus džiugino Mindaugas Ežerskis, Laimutis Adomaitis (abu 2005), Valdemaras Venckaitis (2007), Mindaugas
Mizgaitis (2010) ir Aleksandr Kazakevic (2012). Dar du Europos sidabrai (2009 ir 20012) nugulė Mindaugo Ežerskio medalių saugykloje.
Visgi Kristupo Šleivos medalis neelinis. Beveik visi žinomi šalies vardą garsinę ir Europos čempionatų medalius iškovoję imtynininkai jau baigė savo karjerą (kol kas dar nežinomi L.Adomaičio planai). Kristupas yra naujos bangos atstovas ir tikėtina, kad lietuvio žygdarbis dar labiau motyvuos bendražygius – Justą Petravičių, Paulių Galkiną, Eividą Stankevičių, Julių Matuzevičių, Martyną Nemsevičių, Vilių Laurinaitį, Romą Fridriką, Mantą Knystautą ir kitus.
Kaimynų siaubas
Apie K.Šleivos atsiradimą imtynių padangėje vaizdžiai pasakojo pirmasis treneris Vladimiras Audickas. Pasak specialisto, Kristupą jis atrado Panevėžio Rožyno progimnazijoje.
„2006-aisiais iš Joniškio atvykau į Panevėžį. Mokslo metų pradžioje lankiausi mokyklose. Tai buvo mano pirmasis mokinių rinkimas šiame mieste. Surinkau kokių 40 mokinių – vienus pats treniravau, kitus ugdė treneris Albinas Batura. Iš tos grupės 4-5 jaunuoliai tapo įvairių šalies čempionatų prizininkais, Kristupas vis dažniau kopdavo ant aukščiausios pakylos laiptelio. Turėjo gerų savybių – buvo kibus, valingas. Jei jau paimdavo ranką, lauk veiksmo, varydavo iki galo”, – prisimena treneris.
Kristupui puikiai sekėsi ir įvairiuose turnyruose už Lietuvos ribų. Jis tapo tikru kaimynų siaubu ant kilimo – vieną po kito guldė savo amžiaus grupės estus, latvius, lenkus, baltarusius. Ypač siuto pastarieji. Gilias imtynių tradicijas turintys kaimynai ne juokais plėšėsi su Kristupu dėl pergalės. Jiems jį nugalėti buvo garbės reikalas.
„Kai tik atvykdavome į varžybas Baltarusijoje, subėgdavo visi vaikai, mat, jiems buvo įdomu, kokiame svoryje kausis Kristupas. Tačiau jis tradiciškai visus išmėtydavo. Tuomet pasklido gandas, kad Žlobine yra nenugalimas monstras. Kaip tik po poros savaičių vykstam į turnyrą Žlobine. Finale susitiko Kristupas ir jų vietinė žvaigždė. Varžovas aiškiai buvo pervertines savo jėgas – dar pirmame kėlinuke jį į ligoninę išgabeno greitoji”, – šypsosi kelionėse savo auklėtinį lydėjęs treneris Vladimiras Audickas.
Po keturių metų darbo Aukštaitijos sostinėje treneris nusprendė keltis į sostinę. Kartu su juo į Vilnių išvyko Kristupas Šleiva ir Martynas Nemsevičius.
Užsispyrėlio sutramdymas
Sostinėje sportininką jau globojo treneris Olegas Antoscenkov. „Su užuojauta Olegui prisimenu tą laikotarpį. Patikėkite, Kristupas turėjo sudėtingą charakterį, buvo kaprizingas, nes visi draugai liko Panevėžyje, o prie naujos aplinkos sunkiai prisitaikė. O jei dar pridėsime nepatogų paauglystės amžių, gausis savotiškas jausmų uraganas, kurį reikėjo suvaldyti. Olegas Kristupą vedžiojo už rankos tiesiogine žodžio prasme. Prie visų rūpesčių prisidėjo treniruočių partnerių trūkumas. Vilniuje nebuvo pajėgiu vaikų. Reikėjo ieškoti galimybių, suktis iš situacijos. Šiandien iškovota bronza parodė, kad abipusis triūsas ir kantrybė nebuvo beprasmiai”, – K.Šleivos pasiekimu džiaugiasi treneris V.Audickas.
Nuo motociklų prie imtynių
Europos prizininko žingsius įdėmiai stebėjo artimiausi žmonės – mama Jovita ir tėvas Rolandas. „Jis nuo mažens nevaikiškai lakstė KTMu, bet nuėjo į imtynių treniruotę ir užsikabino. Man pačiam imtynės ne svetimos, šiek tiek treniravausi pas Albiną Baturą, todėl sūnaus pasirinkimo nereguliavau. Kiek bijojau dėl jį kankinusios astmos, bet po kelių mėnesių treniruočių liga nuo Kristupo atsikabino, nuo to laiko jis kvėpuoja normaliai, – pasakojo prizininko tėvas Rolandas. – Vėliau prasidėjo rimtos varžybos, reikėjo gi jį gražiau aprengti, todėl per draugus Amerikoje siunčiausi gražius dryžuotus imtynių triko ir batelius. Jis tik pirmame turnyre pralaimėjo finalą, vėliau grįždavo tik su nugalėtojo taurėmis. Visas kambarys apstatytas taurėmis, dabar jų virš 100, nejau daleisiu, kad sūnus ant pjedestalo liptų skarmaluotas. Žinoma, privalėjo būti tvarkingas ir gerai atrodyti”.
Namų ilgesys
Kopimas į elitą nebuvo rožėmis klotas. Po pergalingų jaunių ir jaunimo čempionatų susiformavo medalių badmetis. Būrius žiūrovų aplink savo kovas telkiančiam lietuviui vis nesisekdavo laimėti ką nors apčiuopiamo. Košmariško laikotarpio metu vis dažniau aplankydavo namų ilgesys. „Būdavo, atlekia iš Vilniaus ir nenori grįžti. Pailsi kelias dienas, pakalba su mumis, treneriu ir atslūgsta. Pigiais triukais jo nepapirksi, turi pats pagalvoti ir įvertinti situaciją. Laimei, jo sprendimai buvo teisingi”, – apie išgyventas sunkias akimirkas pasakojo Kristupo tėvas.
Pergalių prologas
Tuo tarpu pirmas rimtesnis Kristupo medalis buvo iškovotas Katowicuose 2012 metais, kuomet jis laimėjo Europos jaunių bronzą. Tokios paties vertės apdovanojimą K.Šleiva iškovojo ir po metų Juodkalnijoje.
Prieš šešetą metų Kristupas perėjo į jaunimo amžiaus grupę ir naujoje aplinkoje įsitvirtino laimėjęs Europos jaunimo čempionato sidabrą. Tąsyk jau gerai pažįstamuose Katowicuose panevėžietis svorio kategorijos iki 55 kilogramų lemiamoje imtyje dėl aukso nusileido azerbaidžaniečiui Muradui Mammadovui ir užėmė antrą vietą.
Šiuo metu atletą treniruoja šalies rinktinės treneriai Mindaugas Ežerskis ir Ruslanas Vartanovas.
Valdas Malinauskas
Martin Gabor ir imtynes.lt nuotraukos