Lietuvos graikų-romėnų imtynių mėgėjams anykštėno Jono Pajarsko vardas gerai žinomas. Tiesa, likimas nelėmė tapti žymiu imtynininku, tačiau nuopelnai šiai sporto šakai didžiuliai. Jo vardas žinomas tolokai už Lietuvos ribų. Gruodžio 22 dieną Lietuvos nusipelniusiam treneriui J. Pajarskui sukako 80 metų. 

– Gimiau 1939 m. gruodžio 22 d. Anykščių rajono Kuniškių kaime. Mokiausi Anykščių septynmetėje ir J. Biliūno vidurinėje mokykloje. Baigiau Lietuvos valstybinį Kauno kūno kultūros institutą. 1962-1963 metais dirbau Anykščių rajono Vykdomojo komiteto vyr. inspektoriumi. 1963-1990 metais – net 27 metus dirbau Anykščių rajono Kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininku. Antraeilėse pareigose dirbau Mickūnų aštuonmetės mokyklos, o po jos uždarymo – A. Vienuolio vidurinės mokyklos kūno kultūros mokytoju. Nuo 1971 metų, imtynių treneriui Juliui Malelei išvykus gyventi ir dirbti į Klaipėdą, pradėjau dirbti antraeilėse pareigose Anykščių vaikų ir jaunių sporto mokykloje klasikinių imtynių treneriu, kuriuo dirbau iki 2002 metų. Nuo 1990 metų iki 2009 metų, iki išėjimo į aktyvų poilsį – pensiją, dirbau A. Vienuolio gimnazijoje kūno kultūros mokytoju – metodininku labai draugiškame ir darbščiame pedagogų kolektyve. Pedagoginio darbo stažas – 45 metai, o bendras darbo stažas – 49 metai.

Per 27 darbo metus Anykščių kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininko poste teko būti atsakingam už visą sporto sąjūdį rajone tarybiniais laikais. Rajono partinių ir vykdomosios valdžios reikalavimai buvo kuo geriau pasirodyti socialistiniame lenktyniavime tarp rajonų. Aukščiausia iškovota vieta buvo 1978 metais. Tada buvome treti. O žemiau 15 vietos niekada nebuvome. Turėjome stiprią vyrų krepšinio komandą. 1966 m. komanda tapo „Nemuno“ draugijos čempione. Aukšti buvo stalo tenisininkų, lengvaatlečių, slidininkų pasiekimai. Šių sporto šakų atstovai nuolat kovodavo dėl prizinių vietų respublikoje.

– Kas paskatino susidomėti sportu?

– Pats sportu pradėjau domėtis dar jaunystėje, gal 5 ar 6 klasėje. Prieš susipažindamas su imtynėmis, kūno kultūros mokytojo Antano Vingrio paskatintas, pradėjau kultivuoti lengvąją atletiką – trumpų ir ilgų nuotolių bėgimus. Nuolat iškovodavau pirmas vietas rajone 1500 ir 5000 metrų bėgimuose. Įvairiose distancijose buvau neįveikiamas daugelį metų. Aukščiausią rezultatą aš pats su komanda, kurioje be manęs buvo Vytautas Ivanauskas ir Jonas Juodelis, pasiekėme 1967 metais tradiciniame 30 km bėgime Trakai – Vilnius, užėmę pirmą vietą tarp 37 rajonų. Mano asmeninis rezultatas – 30 km distanciją įveikiau per 1 val. 48 min.

1964 metais organizavau bėgimą Anykščiai – Puntuko akmuo – Anykščiai. Tąkart bėgime dalyvavo 16 bėgikų. Šis bėgimas tapo tradiciniu ir vyksta kiekvienais metais gegužės 1 dieną.

– Nuo lengvosios atletikos „peršokote“ prie imtynių?

– Gretimame kaime, 3 km nuo Kuniškių, gyveno ir tuo metu mokėsi Minsko politechnikos institute Simas Šimkūnas. Apie 1954 metus jau buvo Minsko miesto čempionas laisvosiose imtynėse, sunkaus svorio kategorijoje. Po mokslų Baltarusijoje jis sugrįžo į Lietuvą ir penkis kartus tapo Lietuvos čempionu laisvosiose imtynėse, sunkaus svorio kategorijoje. Todėl, kai J. Malelė  subūrė imtynininkų sekciją, pagalvojau, kad ir man reikia sekti S. Šimkūno pavyzdžiu ir paprašiau trenerio, kad priimtų treniruotis šios sporto šakos.

Po dvejų metų treniruočių, 1958 metais, dalyvaudamas finalinėse Lietuvos „Nemuno“ žaidynėse Vilniuje puslengvio svorio kategorijoje (62 kg), iškovojau bronzos medalį. Kitais metais tapau „Nemuno“ draugijos čempionu šio svorio kategorijoje. Po to nuolat  iškovodavau prizines vietas šios draugijos pirmenybėse iki 1968 metų, kai „Nemuno“ žaidynėse iškovojau sidabro medalį ir užbaigiau imtynininko karjerą.

– Kada prasidėjo Jūsų, kaip trenerio, darbas?

– 1971 metai įeina į Anykščių imtynių istoriją tuo, kad atidavęs imtynėms 15 metų, spalio mėnesį mūsų miestą paliko
J. Malelė. Anykštėnai išties gailėjo sumanaus sporto organizatoriaus, puikaus trenerio, nuoširdaus žmogaus, atidavusio savo jaunystės metus Anykščiams.  Jam išvykus, trenerio darbo antraeilėse pareigose ėmėmės kartu su Anykščių vyno gamyklos inžinieriumi, 1965 metų Lietuvos profsąjungų spartakiados čempionu Jakovu Jakimovu. Iš visų jėgų stengėmės neapleisti trenerio J. Malelės iškovotų pozicijų. Tuo metu treniravosi visas būrys gabaus jaunimo: Algis Paunksnis, Vladimiras Strolia, Nikolajus Stanislavovas, Algimantas Slavenskas, broliai Vytautas ir Raimondas  Stankevičiai ir daug perspektyvių pradedančiųjų. Mūsų darbas buvo sėkmingas. Anykštėnai sėkmingai pasirodė 1972 metų Lietuvos jaunių pirmenybėse, iškovojo pirmąją vietą Lietuvos „Nemuno“ suaugusiųjų čempionate.

Kiekvienais metais dalyvavome visuose Lietuvos rengiamose imtynių pirmenybėse ir čempionatuose. Per mano trenerio karjerą keturi mano auklėtiniai: Arkadijus Žigalovas, Evaldas Baldauskas, Kęstutis Jakštonis ir Rolandas Jasiukonis – tapo Lietuvos suaugusiųjų čempionatų prizininkais. Broliai Skirmantas ir Vaidotas Šidlauskai, Raimondas Gruodis, Aivaras Vladimirovas, Vaidotas Šepkus tapo Lietuvos jaunimo pirmenybių nugalėtojais, o dar būrys jaunų perspektyvių imtynininkų tapo Lietuvos jaunių ir jaunučių bei moksleivių pirmenybių nugalėtojais ir prizininkais tarptautinių turnyrų, rengtų Lietuvoje ir užsienyje, nugalėtojais.

– Jūs žinomas ir kaip šalies, ir tarptautinių varžybų teisėjas.

– Teisėjauti pradėjau  dar pats aktyviai sportuodamas. Jau 1966 metais pirmą kartą teisėjavau SSRS kaimo jaunimo pirmenybėse Vitebske (Baltarusija). Po dvejų metų, – 1968 metais, man buvo suteikta respublikinė klasikinių imtynių teisėjo kategorija ir tais metais buvau pakviestas teisėjauti SSRS imtynių čempionato finalinėms kovoms Rusijos mieste Kuibyševe (dabar Samara). Šiame čempionate man buvo patikėta net teisėjauti kovai tarp pasaulio čempiono ruso Aleksandro Jurkėvičiaus ir Europos čempiono gruzino Omaro Bliadzės.

1978 metais TSRS kūno kultūros ir sporto komiteto imtynių federacijos man buvo suteikta Sąjunginė klasikinių imtynių teisėjo kategorija ir nuo 1978 metų jau įėjau į SSRS klasikinių imtynių federacijos teisėjų kolegijos sudėtį. Man teko teisėjauti dvejose SSRS tautų spartakiadose, SSRS moksleivių spartakiadoje Taškente ir Minske, jau buvau vyriausiojo varžybų teisėjo pavaduotojas.

Sunku prisiminti ir suskaičiuoti, kur ir kiek kartų būta per tuos 40 metų. Teko aplankyti daugelį Rusijos miestų ir visas tuometines sąjungines respublikas.  Jau tuo metu pabuvojau Lenkijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, Čekoslovakijoje.

Daugiau nei 30 metų buvau Lietuvos imtynių federacijos prezidiumo nariu, keturias kadencijas –
16 metų –  Lietuvos imtynių federacijos teisėjų kolegijos pirmininku, ketverius metus – Lietuvos imtynių federacijos generaliniu sekretoriumi.

– Esate įvertintas ir apdovanotas ne tik šalies, bet ir tarptautiniu mastu.

– Džiaugiuosi, kad už savo nelengvą darbą buvau įvertintas. 1989 metais man suteiktas Lietuvos nusipelniusio trenerio vardas. 1994 metais buvau apdovanotas Norvegijos imtynių federacijos medaliu už tarptautinių ryšių palaikymą tarp Lietuvos ir Norvegijos imtynininkų. Po dvejų metų gavau medalį  „Už nuopelnus Lietuvos sportui“. 2001 metais gavau Tarptautinio olimpinio komiteto ir Tarptautinės imtynių federacijos diplomą, ant kurio pasirašė buvęs TOK prezidentas Chuanas Antonijus Samarančas ir Tarptautinės imtynių federacijos prezidentas Milonas Erceganas. Diplome įrašyta, jog Jonas Pajarskas apdovanotas už ypatingą indėlį vystant imtynių sportą ir už draugystės bei solidarumo tarp tautų puoselėjimą. 2009 metais buvau apdovanotas Lietuvos kūno kultūros ir sporto komiteto departamento aukso medaliu ir Lietuvos imtynių federacijos aukso žvaigžde už aktyvią visuomeninę sportinę veiklą. 2018 metais buvau pripažintas Šimtmečio anykštėnu.

– Nenurimote ir išėjęs į užtarnautą poilsį?

– Man kažkaip nesiseka nurimti. 2006 metais kartu su treneriu J. Malele  išleidome leidinį „Anykščių imtynių ąžuolai“. Tai buvo pirmasis leidinys Lietuvoje apie imtynininkų pasiekimus ir imtynių istoriją.

Kiekvienais metais su rėmėjų pagalba išvykstu į įvairias pasaulio šalis stebėti tarptautinių imtynių turnyrų, Europos pirmenybių, pasaulio čempionatų, olimpinių žaidynių. Vienas reikšmingiausių mano matytų įvykių buvo 2012 metais vykusios Londono olimpinės žaidynės. Jose stebėjau imtynių ir lengvosios atletikos varžybas. Šiame dešimtmetyje teko pabūti Turkijoje, Juodkalnijoje, Austrijoje, Kroatijoje, Gruzijoje, Slovakijoje, Izraelyje (du kartus), Čekijoje, Lenkijoje, Suomijoje, Estijoje, Latvijoje. Paskutinė išvyka šiais metais buvo Europos žaidynės Minske birželio mėnesį. Jos, mano požiūriu, prilygo kone olimpinėms žaidynėms Londone.

O 2020 m., padedamas rėmėjų, planuoju liepos mėnesį nuvykti į Austriją stebėti Europos jaunimo pirmenybių, o spalio mėnesį – pasaulio veteranų pirmenybių Graikijoje ir į vyksiantį tarptautinį turnyrą Tel-Avive – pavasarį.

– Kokios asmenybės Jums buvo pavyzdžiu?

– Apžvelgiant savo ilgą sportinės, pedagoginės ir visuomeninės veiklos laikotarpį, turiu pripažinti, kad iškiliausiomis asmenybėmis mano gyvenime buvo buvęs J. Biliūno vidurinės mokyklos direktorius ir kūno kultūros mokytojas Antanas Vingrys, imtynių treneris J. Malelė, kurie nukreipė teisingu gyvenimo keliu. Dirbant sportinį-organizacinį darbą, kuris tęsėsi net 27 metus, daug padėjo  Anykščių rajono valdžioje buvęs Juozas Dailydė, kuris vienintelis gerai suprato sportinę padėtį ir prisidėjo prie sportinių renginių organizavimo rajone.

Dar norėčiau pridurti, kad tenka apgailestauti, jog anksčiau viena svarbiausių sporto šakų Anykščiuose buvo stalo tenisas, jos atstovai nuolat kovodavo dėl prizinių vietų tarp respublikos rajonų ir miestų. Anykščių kraštą garsino Vilija Kazlauskaitė, Ledina Kaušpėdaitė – Kaladienė, Aldona Mikelionytė – Petrokienė, Regina Marciukaitė – Tamošiūnienė, Norgintas Misevičius, Anatolijus Liubimovas, Gediminas Mačiulis ir kiti. Dabar ši sporto šaka beveik nebeegzistuoja. Ką jau kalbėti apie lengvąją atletiką, kai jau daugiau kaip 20 metų nevykdomos šios sporto šakos pirmenybės.

Kalbėjosi Dalina RUPINSKIENĖ