Šiandien vieninteliam lietuviui pasaulio imtynių čempionui Rimantui Bagdonui sukako 80 metų. Ta proga spausdiname imtynių metro pokalbį su Ignu Staškevičiumi.
Ką jūs atsimenate iš savo vaikystės Sibire?
Tremtį prisimenu labiau iš mamos pasakojimų, nes man nebuvo ir dvejų metų, kai mus išvežė.
Bet grįžote iš ten jau būdamas paauglys?
Kai grįžau, tai taip, bet kelionės į ten neatsimenu.
Aišku, tai vargiai būtų įmanoma.
Nes neturėjau dar dvejų metų. Tik kažkaip, ar aš paskui sapnavau, ar mama pasakojo, kad ilgai tokiu garlaiviu plaukėm.
Iš tikrųjų taip buvo, nes mes iš viso keliavom apie du mėnesius, todėl kad išvežė mus birželio keturioliktą (1941-ųjų – I.S.), o jau po savaitės prasidėjo karas, į Kauną įžengė vokiečiai. Tik iš mamos pasakojimų žinau, kad su mumis elgėsi labai žiauriai, net ant vagono buvo parašyta: „Lietuvos TSR jų atsisako“. Reiškia, lietuviai mūsų atsisakė, veža į Sibirą. Tenai atsidūrę, plaukėm Obe, paskui – Irtyšiumi, ir galiausiai – Andarma.
O tėvo neištrėmė?
Ne. Tėvas su dviem mano seserimis slapstėsi. Jis dirbo mokyklų inspektoriumi, įtarė, kad gali būti suimtas. O mama su manimi namie liko, netikėjo, kad ją paims su mažu vaiku.
Tai čia – iš mamos pasakojimų, o aš pats atsimenu, kai buvo jau vienuolika ar dvylika metų. Gyvenom už penkių šimtų kilometrų nuo Tomsko. Labai sunkiai gyvenom, žeminėje, tokioje medžiais dengtoje iškastoje duobėje. Vamzdis tik iškištas. Ir taip gyvenom iki penkiasdešimt antrų metų. Vyrai, kiek atsimenu, visi išmirė nuo bado. Liko moterys ir vaikai. Buvo daugiau lietuvių vaikų, bet aš lietuvių kalbos, gramatikos, mokiausi iš maldaknygės, kurią mama buvo pasiėmusi. Ji buvo mokytoja, mokėjo mane sudominti.
Negaliu sakyti, kad rusai mus skriaudė. Nieko panašaus. Labai draugiški jie buvo. Bėgu, tarkim, į mokyklą, o bėgti reikėjo penkis – septynis kilometrus, tai pakeliui užeinu į kokį namuką, ten rusų berniukas ar mergaitė valgo, tai visada pavaišindavo. Vasarą daugiausia valgydavom balandų sriubą. Žiemą… Mėsos tai išvis nematydavom, nebent kokį kiškį su kilpom pasigaudavome. Tik paskui iš kažkur ir karvutės atsirado, ir paršiukai. Žinoma, per vasarą jie užaugdavo labai nedideli, o žiemą išlaikyti negalėdavom.
Aš Sibire išbuvau penkiolika metų, o mama – dvidešimt trejus. Ji kai grįžo, klausia manęs: „Kaip aš atrodau?“ Sakau: „Žinoma, puikiai – nuo dietinio maisto, gryno oro.“ Prie keturiasdešimties laipsnių šalčio reikėdavo eit į mokyklą, jei atšaldavo žemiau keturiasdešimties, tada – ne. Nuo spalio pirmų dienų iki gegužės pabaigos panašūs šalčiai ir laikydavosi, apie trisdešimt – keturiasdešimt laipsnių. Vasara ateidavo staigiai, ji būdavo karšta, bet trumpa: mėnesis – pusantro.
Po karo, apie penkiasdešimtuosius metus mums pradėjo siųsti siuntinius iš Lietuvos. Tada pirmą kartą pamačiau baltą duoną, džiovintus obuolius, tai buvo didžiausi delikatesai. Ir lašinukai. Sibire, turbūt, ir dabar dar neišmoko taip jų išrūkyti.
Dar atsimenu, kai penkiasdešimt trečiaisiais numirė Stalinas, kažkodėl mane mokytoja delegavo iškelti gedulo vėliavą. Visi mokytojai labai verkė, o aš niekaip negalėjau suprasti, kodėl. Vis tiek iš mamos žinojau, kad ji jam nesimpatizavo. O žmonės visi nerimavo: toks didelis vadas išėjo Anapilin.
Toks ir gyvenimas ten buvo. Prisieidavo dirbt, vasarą traktoriais mišką veždavom. Prikabindavom lynais kedrus ir tempdavom. Kirtimuose pradėjom bulves sodinti, miežius sėti. Mes, vaikai, rudeniop lįsdavom į tuos miežius, skindavom varpas ir pasičirškindavom ant ugnies, tai labai buvo skanu.
Negaliu pasakyti, kad mes gyvenom kalėjimo sąlygomis. Mamai reikėdavo atsižymėti kiekvieną savaitę. Penktadienį nueidavo į komendantūrą, atsižymėdavo, kad gyva, niekur nepabėgusi. Nuo šešiolikos metų ir aš būčiau turėjęs ten vaikščioti. Pradėjom su mama galvoti, kad tuomet jau niekur nebeišvyksiu, nepabėgsiu. Tai mes nusprendėm, svarbiausia, aišku, buvo mamos nuomonė, kad man kažkaip reikia išvažiuoti iš Tomsko srities ir kraustytis į Lietuvą. Mama davė šiek tiek pinigų, sudėjo maišelį maisto.
Apie šimtą penkiasdešimt kilometrų ėjau per taigą pėsčias. Jei kokia mašina ar su žirgais kas važiuodavo, iškart slėpdavausi, kad nieks nepamatytų. Paskui Andarmos upe nedideliu laiveliu pasiekiau Tomską, ten labai ilgai atstovėjęs eilėje, nusipirkau traukinio bilietą. Aš traukinio iki tol nebuvau matęs, galvojau, kad jei šalia bėgių stovėsi, jis gali po ratais patraukt. Mama buvo įspėjusi, kad nepirkčiau bilieto į Lietuvą, nes patikrins, tai pirmą bilietą nusipirkau iki Zlatousto, paskui – iki Maskvos, o iš Maskvos – į Kauną. Maždaug pusantro mėnesio užtrukau kelionėje.
Tėvas buvo pasitraukęs su vokiečiais iš Lietuvos, išsivežė ir vyresniąją seserį, kuri ir dabar Amerikoje gyvena. Jis Vokietijoje, Oldenburge, dirbo lietuvių mokyklos direktoriaus pavaduotoju. O paskui, keturiasdešimt devintais metais, persikėlė į Ameriką.
Už tai, kad aš pabėgau iš Sibiro, mamą nubaudė. Jie pastebėjo maždaug po dviejų savaičių, kad manęs nebėra. Mama buvo ištremta, kaip liaudies priešė, dvidešimčiai metų. Už tai, kad Lietuvoje ji mokytoja dirbo. O už tai, kad mane išleido, jai pridėjo dar penkerius metus. Tik paleido kiek anksčiau, tai ji Sibire išbuvo dvidešimt trejus metus: nuo keturiasdešimt pirmų iki šešiasdešimt trečių.
Ji su tėvu susitiko tik šešiasdešimt septintaisiais. Tėvas kažkaip priėjo prie Chruščiovo, kai tas lankėsi Amerikoje. Aišku, kažkas suorganizavo jam tai. Ir perdavė pareiškimą, raštą, esu jį matęs, kad leistų susijungti šeimai. Ir Chruščiovas uždėjo rezoliuciją „Jokių problemų. Chruščiovas.“ Tėvas atsiuntė mums tą raštą, ir mama pas jį išvažiavo.
Tai jie susitiko po dvidešimt šešerių metų?
Taip, o aš pats tėvą ir seserį pamačiau dar vėliau, tik septyniasdešimt penktaisiais. Su tėvu taip ir nebesuartėjom…
Sunku įsivaizduoti. Bet grįžkime prie jūsų pasakojimo apie sugrįžimą iš Sibiro.
Taigi, Kaune susitikau gimines. Bijojo, kad vėl neišvežtų, nes trėmimai penkiasdešimt antraisiais dar vyko paskutinieji, tai priglaudė mane Žemaitijoje. Iš pradžių nesupratau, kodėl jie taip keisdavosi: vieni palaiko mane porą mėnesių, jau apsiprantu pas juos, ir tada perveža pas kitus.
Kai baigiau septynias klases, pagalvojau, kad valdžia vis tiek išsiaiškins, kad esu pabėgęs, nes šešiolika metų jau buvo sukakę. Bet prasidėjo politinis atšilimas, ir aš gavau metrikus, o su jais, kai Vilniuje įstojau į politechnikumą – ir pasą.
Kokios specialybės mokėtės?
Žemės ūkio mechanizacijos.
Ten ir sportavau. Aš dar Sibire dalyvaudavau lengvosios atletikos varžybose. Atsimenu, reikėdavo iššokti į aukštį metrą keturiasdešimt, o aš per rajonines varžybas peršokau metrą keturiasdešimt penkis. Ten mes visi slidinėjome. Nes į mokyklą slidėmis tekdavo šliuožti. Kai kojos ima šalti, pasistatai slides prie kedro ir bėgi bėgte. Atgal grįždamas vėl pasiimi slides. Vagysčių ten nebuvo.
Kai atsiradau Vilniuje, čia gyveno mano dėdė, dirbo buhalteriu gamykloje. Pasakė, kad vieną kartą galiu atvažiuoti pas juos pavalgyt. Tai man buvo didelė paspirtis, nes stipendijos gaudavau tik keturiasdešimt rublių per mėnesį.
O per kiek laiko vieną kartą galėjote valgyti pas dėdę?
Kiekvieną dieną. Vieną kartą pavalgyti, kiek noriu. Būdavo kiaušinių, lašinukų, duonos – ko daugiau reikia jaunam žmogui?
Fiziškai tvirtas buvau, tai prišnekino, kad eičiau į bokso treniruotes. Tokia salė buvo Gorkio gatvėje (dabar – Pilies gatvė – I.S.), nuėjau ten pas trenerį Katilių. Po poros savaičių pastatė mane su sunkiasvoriais, aš turbūt aštuoniasdešimt vieną kilogramą svėriau. Ir susimušėm mes miesto pirmenybėse su kitu tokiu būsimu imtynininku. Techniškai nebuvom pasiruošę. Mane diskvalifikavo. O būčiau medalį gavęs, diplomą, nes daugiau priešininkų nebuvo. Tai labai užpykau.
O Politechnikume mokėsi toks Vaclovas Remeika, imtynininkas neblogas, tuomet jis jau buvo Lietuvos čempionas. Pakvietė mane, sako: „Ai, kas tas boksas? Einam į imtynes, pažiūrėsi, kaip mes sportuojam.“ Su juo nuėjau įSpartako sporto salę prie Vilnelės. Ten apačioj sunkumų kilnojimo salė buvo. Stovėjo katilas, kuriame vandenį reikėdavo šildytis. Bet rudenį ir pavasarį eidavom maudytis Vilnelėje. Jokios ligos nekibdavo. (Juokiasi)
Taip ir pradėjau. Po penkių mėnesių treniruočių jau pradėjau važinėti į varžybas. Vykdavo turnyrai tarp respublikų, Spartakopirmenybės. Dalyvavau jaunimo čempionate. Sunkaus svorio kategorijoje turėjau du priešininkus. Išlošiau prieš juos, nors dar nemokėjau taškų skaičiuoti. Žinojau, kaip reikia paguldyt, bet kaip tie taškai skaitosi, už ką duodami, nelabai buvau išmokęs per pusę metų. Ir paskui galvoju: ką tie mano priešininkai veikė po penkerius metus, jeigu aš po pusmečio treniruočių prieš juos išlošiau? Tapau Tarybų Sąjungos jaunimo čempionu.
Pradėjus sportuoti, gyvenimas palengvėjo: gaudavau treningus, talonus pavalgyt. Penkiasdešimt šeštaisiais dalyvavau pirmojoje tautų spartakiadoje Maskvoje, bet ten pralošiau dviem olimpiniams čempionams…
Tai sportas jums tapo lyg ir darbas?
Taip, pragyvenimo šaltinis.
Žinoma, aš fiziškai stiprus buvau. Sibire penkiasdešimties kilogramų maišus į vežimą lengvai sumesdavau. Bėgiojau gerai, lengvoji atletika man ir šiandien labiau už krepšinį patinka. Pažiūrėjęs filmą Tarzanas, mėgdavau už kojų žemyn galva pasikabinti ant medžio šakos ir kabėti. Vestibiuliarinįaparatą išlavinau be jokių batutų. Mano privalumas prieš kitus imtynininkus buvo katės prigimtis – niekas manęs negalėdavo numest ant nugaros, vis išsisukdavau.
Norėjau tęsti tą sportininko karjerą. Iš technikumo išėjau, man jis nepatiko. Įstojau iškart į devintą vidurinės mokyklos klasę. Baigiau devintą ir dešimtą klases rusų mokykloje. Parašiau pareiškimą, kad mane priimtų į Kūno kultūros institutą. Tada jau buvau trečias Sąjungoje, devyniolikos metų, vienas perspektyviausių toje svorio kategorijoje. Ir gavau atsakymą, kad na… Na, o aš buvau parašęs visą teisybę: kad keturiolika su puse metų išbuvau Sibire, kad motina ten likusi, kad tėvas su seserimi yra Amerikoje… Ir gavau atsakymą, kad su tokia biografija Kūno kultūros institutas nepriims.
Galvoju, reikia ką nors daryt. Parašiau į Klaipėdos jūreivystės mokyklą. Tai iš ten išvis atsakymo negavau (Juokiasi).
Su tokia biografija sovietai į jūras neleisdavo… (Juokiasi)
Taip, bet tuomet jau mane pastebėjo treneriai iš Maskvos, Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas – I.S.), Minsko… Visi institutai pradėjo gaudyt mane, kviest studijuoti, kad už juos sportuočiau. Tai aš supratau, kad Lietuvai buvau nereikalingas, kitur tokių griežtų taisyklių grįžusiems iš Sibiro netaikė. Net Latvija ir Estija. Čia niekur negalėdavai prisiregistruoti, o be registracijos negaudavai darbo. Tai daug tremtinių registruodavosi Latvijoje, o dirbdavo Lietuvoje.
Tai aš ir galvoju: Leningrade man oras nepatinka, Maskva mane labai greitai išaiškins, o Kijevas – labai gražus miestas, porą kartų pravažiuodamas buvau ten apsistojęs. Tai nuvažiavau į Kijevą, egzaminų man laikyt nereikėjo, priėmė į Kūno kultūros institutą be egzaminų. Penkiasdešimt devintais metais. Reikėjo važiuoti į turnyrą Lenkijoje. Prieš tai – saugumui prisistatyt. Tik galvoju: ką man, lietuviui, autobiografijoje rašyt? Ir rašau: gimiau Lietuvos TSR, Biržuose, Manikūnų kaime, mokyklą baigiau Raseinių rajone Vadžgirio kaime. (Juokiasi) Ir išleido mane į Lenkiją. Tai aš tokią biografiją rašydavau kas kartą iki pat paskutinių savo varžybų – Pasaulio čempionato. Matyt, ukrainiečiai neatkreipė dėmesio. Jų trėmimai, holodomoras jau buvo primiršti.
Šešiasdešimt trečiaisiais paskelbė konkursą „Geriausia TSRS sportinė kūno figūra“. Ieškojo, aišku, kūno kultūros institutuose. Mane įtraukė į tą sąrašą. Turėjau eit pozuot, nes mano paveikslą kūrė, grafikos darbą. Galvoju: ar man to reikia? Aš gi – Sąjungos čempionas, rinktinės narys, o ten kažkoks menininkas dirba, neaišku: sukurs ką nors, ar ne. Ir paprašiau, kad išsiųstų mane į stovyklą. Nežinau, ar būčiau laimėjęs, bet laimėjo imtynininkas Gurevičius ir tapo modeliu skulptūrai, kuri dabar stovi prie Jungtinių Tautų būstinės. O mano paveikslą tas menininkas užbaigė iš nuotraukų ir pakabino muziejuje.
Kijeve?
Kijeve. Tada aš jo net nėjau žiūrėt, nors žmona, dukra matė, sakė labai gražiai aš nupaišytas. Tik paskui, daug vėliau, po penkiasdešimties metų, treneris Kotovojus man jį atvežė ir padovanojo. Nė kiek neišblukusį, matyt, saulėje jo nelaikė.
Šešiasdešimt penktaisiais paskelbė, kad į Pasaulio čempionatą Tamperėje važiuosiu pirmu numeriu. Prieš tris dienas iki išvykimo, stovykloje pranešė. Išvažiavom iš Maskvos, traukiniu – iki Leningrado, paskui – Vyborgas, rubežius su Suomija. Tai aš ten svorio daug numečiau iš susijaudinimo. Aš prieš kiekvienas varžybas mesdavau po keturis – penkis kilogramus, kad patekčiau į truputį žemesnio svorio kategoriją… Pervažiavus sieną, man buvo didžiausia laimė. Net čempionatas nebuvo toks svarbus, svarbiausia – kad išleido mane į Vakarus. Žinojau, kad mano biografija anksčiau ar vėliau išaiškės, tai galvoju: reikia ir tapt pasaulio čempionu, kad jau išvažiavau. Na, taip ir išėjo.
O kitais metais, šešiasdešimt šeštaisiais, likus vėl trims dienoms iki išvykimo į pasaulio čempionatą Jungtinėse Valstijose, mane iškviečia generolas-pulkininkas iš Centrinio armijos sporto klubo ir sako: „Ką tu, jaunuoli, savo autobiografijoje prirašei?“ Sakau: „Draugas generole, viską supratau.“ Ir nuo tada praradau dešimčiai metų teisę kur nors išvažiuoti iš Tarybų Sąjungos.
Pasibaigė mano sportinė karjera, nors į Ameriką būčiau važiavęs pirmu numeriu dviejose svorio kategorijose. Puikiai jaučiausi, geriau, negu prieš metus. Kas žino, gal būčiau vėl laimėjęs, gal vėliau būčiau tapęs ir olimpiniu čempionu. Dar dalyvaudavau Sąjungos čempionatuose, spartakiadoje, bet į tokias varžybas važiuodavau jau vien savo malonumui.
Ar jums nebuvo kilusi mintis Suomijoje pabėgti?
Ne, nebuvo. Jau turėjau žmoną, sūnų. Be to, mes, Tarybų Sąjungos rinktinės nariai, gyvenom geriau, negu visi kiti žmonės. Stipendiją gaudavom. Po Pasaulio čempionato man skyrė dviejų šimtų penkiasdešimties rublių stipendiją, už tarptautinį turnyrą – pusantro tūkstančio, už Sąjungos čempionatą – tūkstantį. Ir dar mes vis atsiveždavom ką nors iš užsienio. Nebuvom, kaip mūsų garsioji krepšinio rinktinė, kuri, jau daug vėliau, traukiniais prekes veždavosi, bet vis tiek atsiveždavau – apsirengti: sau, vaikui, žmonai. Batus nusipirkdavau, dar ką nors.
Pagalvodavau, kad tėvas Amerikoje gyvena, turi nuosavą parduotuvę. Jis prekiavo ir televizoriais, ir auksu… Turbūt jam nelengva buvo profesiją pakeist, bet prisitaikė, sesuo ten mokslus baigė. Bet aš pats į tą Ameriką nesiveržiau. Buvo labai smalsu pasižiūrėt, bet nepasilikt. Dar pagalvodavau: ką aš, pasaulio čempionas, pas tuos kapitalistus veiksiu? Šveicorium kur nors dirbsiu? Nes tarybinė propaganda veikė: kad ten labai blogai viskas, sportininkų negerbia.
Baigęs su sportu, pradėjau galvoti ieškotis darbo. Tik prieš tai turėjau ištrūkti iš armijos. Nes nuo tada, kai buvau paimtas į kariuomenę, aš iš tikro netarnavau, o atstovavau centriniam armijos sporto klubui. Tai pasitariau su Vilniaus universiteto prorektoriumi Pranciškumi Eigminu, jis buvo savigynos imtynininkas. Klausiu, kaip man iš tos armijos pabėgt. Sako: „Einam pas rektorių Kubilių. Aš tave pristatysiu, kad esi pasaulio čempionas, baigei kūno kultūrą Kijeve. Jis tau patars, kaip patekti mokytis į stacionarą.“
Užeinam mes pas rektorių Joną Kubilių, tai buvo šešiasdešimt šeštaisiais metais. Kubilius klausia: „Tai kokią profesiją nori išsirinkt? Kur nori stot?“ O aš nelabai žinojau, ko aš noriu. Jis sako: „Jeigu nesi linkęs į tiksliuosius ar gamtos mokslus, eik į teisės fakultetą.“ Aš pagalvojau, kad juristas iš manęs nekoks bus, ir sakau: „Gal galima būtų – į žurnalistiką?“ Jis: „O tu ką – esi rašęs?“ Sakau: „Taip, esu į „Sportą“ studentų varžybas aprašinėjęs ir apie gyvenimą šiek tiek…“ Na, ir priėmė mane į antrą kursą.
Nuvažiavau į Kijevą, parodžiau, kad esu įstojęs į Vilniaus universitetą, ir mane paleido. Leido butą pasikeist iš Kijevo į Vilnių. Aš ten buvau gavęs vieno kambario butą su patogumais ir pasikeičiau jį į gerą butą Vilniuje, Palangos gatvėje, netoliDinamo salės. Rinkausi gal iš dviejų šimtų penkiasdešimties pasiūlymų, nes daug kariškių norėjo kraustytis iš Vilniaus į Ukrainą. Ir tam bute aš iki šios dienos gyvenu.
Ir parsivežėte žmoną su vaiku?
Parsivežiau.
O kaip sekėsi studijos?
Studijos baigėsi man nekaip. Tiesa, su manimi vienam kurse studijavo Stasys Povilaitis, dainininkas. Retai jį matydavau… Mokytis mėgau, paskaitų nepraleidinėjau. Jeigu nebūdavau pasiruošęs, geriau neidavau egzamino laikyt, kol gerai neišmokdavau, kad nebūtų sarmata prieš dėstytoją, kad nesakytų: „Va, pasaulio čempionas atėjo neišmokęs.“ Ir trečiam kurse viena profesorė sako man: „Gerbiamas Bagdonai, žinau jūsų biografiją ir galiu pasakyti, kad iš jūsų niekad gero žurnalisto nebus. Jūs gi viską verčiate iš rusų kalbos.“ Iš tikrųjų taip ir yra. Aš gi keturiolika metų pragyvenau Sibire, o paskui dar šešerius – Ukrainoje. Tai savaime aišku, ten aš rusiškai kalbėjausi.
Tai perėjau į prekybos ekonomiką.
Ar ten ko nors išmokote?
Nepasakyčiau, kad ten ko nors išmokau. Pradėjau dirbtiŽirmūnų restorano administratoriumi, labai gera direktorė ten buvo, rusė Sima Vasiljevna Gerasimova. Padavėjai buvo labai aukštos kvalifikacijos, atstovaudavo Lietuvai tos srities sąjunginiuose konkursuose. Mano reikalas buvo jų nesugadint, o tik truputį pristabdyt gal, kai pateikia sąskaitas.
Po trijų mėnesių pervedė mane į Šaltinėlį, pusė metų prieš atidarymą, nes tuomet buvo priimta, kad viršininkas, paskirtas vadovauti naujai vietai, turi pats prižiūrėti statybas, priimti darbus. Ten buvo naktinis baras ir restoranas. Naktinis baras buvo antras visoje Lietuvoje. Jame triskart per savaitę rinkdavosi komjaunuoliai: neva turėjo rengti susitikimus su žymiais žmonėmis, klausytis paskaitų. O penktadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais vykdavo koncertai, grodavo žymūs muzikantai: Čekasinas, Tarasovas… Programa mūsų buvo gera, keisdavomės atlikėjais su latviais, su Jūrmala.
Dovanokite, kokios tuomet buvo jūsų pareigos?
Aš buvau vedėjas, paaukštintas jau.
Ir man nerimo kėlė tie komjaunuoliai, nes jie atsinešdavo savo alkoholio, gerdavo, susimušdavo. Mes į jų reikalus neturėjom teisės lįst. O aš tuomet susipažinau su antruoju partijos sekretoriumi, atsiųstu iš Maskvos, tokiu Denisovu. Jis gyveno netoli manęs, Kalinausko gatvėje. Galvoju, pakviesiu jį pasižiūrėti, kaip tie komjaunuoliai elgiasi. Sėdim su juo banketinėje salėje, geriam kavą, ir užeina toks vaikinas, komjaunuolis. Atsilapojęs toks. Aš sakau: „Atsiprašau, čia užimta, mes valgom, kavą geriam.“ Jis – man: „Ar matai kas čia? Esi gyvenime matęs sporto meistro ženkliuką?“ Sakau: „Taip, mačiau.“ Paėmiau jį už pakarpos, stuktelėjau į užpakaliuką ir išnešiau iš tos salės. O Denisovui sakau: „Matot, kokie tie komjaunuoliai? Dar vakaras neprasidėjęs…“ Jis: „Užeikit ryt rytą pas mane į komjaunimo komitetą.“ Užėjau, ir komjaunuoliai pas mane, Šaltinėlyje, daugiau nebesirinko. Naktinis baras ėmė veikti nebe tris dienas per savaitę, o nuo antradienio iki sekmadienio, tik pirmadienis buvo nedarbo diena.
Kiek ten dirbau, apsieidavom be milicijos, susitvarkydavau, nebuvo jokių didelių muštynių. Atvažiuodavo ir Sniečkus papietaut, Stasys Krasauskas…
Dailininkas?
Jis grafikas buvo.
Taip, žinoma.
Ir sporto meistras, tik nepamenu: plaukimo ar vandensvydžio.
Turbūt, abiejų.
Taigi. Kai Sniečkus atvažiuodavo, reikalaudavo, kad restorane nė vieno žmogaus nebūtų. Padarydavom sanitarinę dieną ar valandas. Atvažiuodavo su palyda. Baro kėdės mūsų buvo labai aukštos, tai kartą, matydamas, kad jis lipa, lipa ir neužlipa, pakėliau už pažastų ir pasodinau. Jis taip pažiūrėjo į mane ir sako: „O, didelis ačiū.“ Inteligentiškai elgėsi. (Juokiasi)
Paskui man pasiūlė pereiti statyti Tauro ragą. Naktinis baras man jau buvo nusibodęs, nes vis prisieidavo po darbo grįžt namo trečią ar ketvirtą nakties. Atidarėm Tauro ragąseptyniasdešimt ketvirtaisiais, kovo aštuntą. Atvažiavo Izvestijalaikraščio žurnalistas, rašė straipsnį, nes tokio alaus baro, kur vienu metu trys šimtai penkiasdešimt lankytojų tilptų, daugiau nebuvo. Jis manęs klausia, kodėl atidarėm būtent per Kovo 8-ąją. Sakau: „Čia kiekviena moteris galės susirast sau kavalierių, o kai kada gal ir vyrą.“
Alaus bare pradirbau iki aštuoniasdešimtų metų. Tais metais Maskvoje vyko olimpiada, reikėjo stiprinti viešbučių kadrus. Vilniuje geriausi viešbučiai buvo Gintaras ir Turistas. Lietuvadar nepastatyta… Paskyrė mane Turisto restorano direktoriumi. Ten dirbau beveik iki pat nepriklausomybės, iki aštuoniasdešimt devintų metų.
Kur tas Turistas buvo?
Prie centrinės universalinės, Best Western dabar vadinasi.
Aaa, aišku. Nieko ypatingo ten dabar…
Taigi, o prie manęs buvo viena geriausių virtuvių. Lietuva kai atsidarė, jos darbuotojai ateidavo valgyt. Turėjom didelį konditerijos cechą, naktinį barą.
O kada atsidarė Lietuva?
Turbūt aštuoniasdešimt ketvirtais ar penktais metais.
Ir ten jau jūs nevadovavot?
Nevadovavau. Generalinis direktorius labai mane kvietė pas save. Jis su centro komitetu tą klausimą jau buvo suderinęs, kad aš restorano direktorium ateičiau. Aš pas jį užėjau, klausiu: „Gerbiamas direktoriau, o kaip bus su transportu?“ Aš turėjau tada Volgą tokią ilgą, dvidešimt ketvirtą, su ja apvažiuodavau savo taškus, maisto produktus vežiodavau, vairuotoją turėjau. O jis sako: „Pas mus mašiną galėsi užsisakyt.“ Tai žinai, prie tarybų valdžios, kai turi vairuotoją su Volga, pereit prie to, kad gali mašiną užsisakinėti, nelabai norisi.
(Abu juokiasi)
Dar man paskambino iš centro komiteto, sako: „Direktorius laukia atsakymo.“ O aš supykęs sakau jiems: „Kodėl jūs tą klausimą keliat per centro komitetą? Aš gi nepartinis.“
Kaip dabar nusakytumėte motyvą, kuris tuomet jus sulaikė nestoti į komunistų partiją?
Gal tas Sibiras vis tik. Tas priešingumo jausmas. Galvojau, jeigu važiuosiu į Ameriką, nenorėsiu ten prisistatyti komunistas esąs. Anketoj nurodyti.
Nepartiniam žmogui vadovaut įmonei nebuvo įprasta. Net įstatymas buvo, kad ne daugiau kaip devyni nepartiniai gali būt įmonių vadovais…
Respublikoje?
Respublikoje. Mane išsikvietė pirmasis sekretorius ir klausia: „Bagdonai, kada stosi į partiją?“ O aš sakau: „Penkiolika metų Sibire išbuvau, tėvai – Amerikoje. Kam jums toks partijos narys?“ Aišku, man daug padėjo pasaulio čempiono vardas, bet vis tiek…
O po nepriklausomybės atkūrimo jūs tremtinių, politinių kalinių judėjime nedalyvavote?
Truputį dalyvavau. Lyg ir turėčiau daugiau su tremtiniais draugauti, aš jiems ir padėjau pirmaisiais metais. Bet pastebėjau, kad dauguma tų žmonių yra arba prisitaikę, arba norėjo iš kažko ką nors gaut. Prie tarybų valdžios sakėm, kad mes patys protingiausi, patys geriausi, patys bagočiausi. Tik išaiškėjo, kad buvo atvirkščiai. Daugelis žmonių nebeprisitaikė prie laisvos sistemos, jie galvojo, kad visą gyvenimą bus taip, kaip buvo.
Nepriklausomybę aš labai sveikinau. Mano dūšia buvo… Aš dar kai Šaltinėlyje dirbau, susidegino Kalanta. Tai aš tiems žmonėms, kurie nuvažiuodavo į Kauną, dar išeiginę duodavau: važiavai į Kauną, pasižiūrėt ar į demonstracijas – kitą dieną gali į darbą neit. Mano padavėjai važiavo.
Pirmaisiais nepriklausomybės metais man labai patiko atmosfera. Tokia lygybė, visi nieko neturim.
Bet gi jūs prie sovietų turėjot tarnybinę Volgą.
Turėjau.
Ar nebuvo gaila, gal net baisu, kad nebeturėsit?
Ne, man baisu nebuvo. Atvirkščiai. Žmonės klausdavo: „Na, kada mes geriau gyvensim?“ Sakydavau: „Po penkių metų tai tikrai!”
Man apskritai buvo gera gyventi prie tarybų valdžios, buvau direktorius, turėjau vardą, bet kaip sportininkas buvau nukentėjęs nuo saugumo. Prieš kiekvieną kelionę turėjau pildyti charakteristikas. Pasirašydavo komjaunimo komitetas, partijos komitetas. Tau jau neteko?
Ne, aš jau vėliau pradėjau keliauti…
Tai va, įsivaizduok, kiekvienai kelionei: ar į Lenkiją, ar į Turkiją, ar į Egiptą – turėtum gauti iš darbovietės charakteristiką. O man rašydavo partinės organizacijos pirmininkas.
Tačiau nepriklausomybę sveikinote gi ne dėl to, kad nebereiks charakteristikų prašyti.
Ne dėl to. Man visa ta santvarka… Mes gi dabar iš tikrųjų daug ką pasiekėm, kad ir skausmingai. Aš penkerius metus pensijos neėmiau. Galvojau, kad gi valstybė tokia biedna, kad kitiems žmonėms labiau reikia, negu man.
Jau minėjote, kad sportas jums padėjo prasigyventi. Ar jis padėjo ir charakterį išsiugdyti, ar atvirkščiai – stiprus charakteris padėjo pasiekti laimėjimų sporte?
Aš nuo jaunystės stipresnis už kitus buvau. Ir drausmingas labai. Atsakingas. Visada drausmingas buvau, neleidau sau persivalgyti, neleidau išgerti, nepraleisdavau treniruočių…
O prieš pradėdamas treniruotis irgi toks buvote?
Matyt. Dar technikumo bendrabutyje tvarką padarydavau, kai užeidavau, visi iškart pritildavo.
Aš paskui tik susigaudžiau, kad sakysim, jeigu yra Dievas, ir tau jis davė daugiau, negu kitiems: sveikatos, pasiekimų, gal proto. Tai kodėl galėtum silpnesnį, žemiau stovintį žmogų nuskriaust? Aš visada galvojau: jeigu galiu kuo nors padėt, būtinai turiu padėt.
Savo darbe aš jau keturiasdešimt penkerius metus valgydinu žmones. Per tą laiką nė vieno neapnuodijom. Nė vienas iš mano darbuotojų nesėdo į kalėjimą, nė vienas nebuvo sugautas paėmęs kyšį. Nebuvo tokio atvejo, kad mes kažko nesumokėtume, liktume skolingi.
Dabar mano firma turi restoranus Vilniaus oro uoste, ir mes įeiname į patikimiausių įmonių sąrašą. Daug kas siūlė jungtis, eit kartu, bet mano principas toks, kad aš turiu matyt, ką mano darbuotojai daro. Gal aš save pervertinu, bet man atrodo, kad jeigu nematau… Gal aš nebūtinai jį pataisau, bet turiu matyt, jeigu kuris nors pakliuvo į bėdą ar su lankytojais nesutaria. Aš visuomet rasdavau būdą, kaip išspręst.
Nuo Sibiro man liko supratimas apie pasidalijimą. Nenoriu būti turtingas, kiek turiu, man užteks šiam gyvenimui. Niekad nesirinkau, kad mano mašina būtų geriausia ar numeris koks nors ypatingas. Mėgstu žirgus. Mes turim tris sportinius žirgus, ir jie man teikia daug daugiau malonumo, negu atsisėst už negyvo vairo.
Tas atsakingumas ir suvokimas, kad Dievas davė daugiau, mane pristabdo.
Įdomu. Jūs esat susidūręs su daugybe vadovų ir verslininkų. Gal galit apibrėžti, kas daro verslininką geru?
(Juokiasi) Matot, kiek yra verslų, tiek ir vadovų. Vienam gal tinka vienokia sistema, kitam – kitokia. Negalima visų ant vieno kurpalio… Mano atveju, aš noriu matyt, kaip žmonės dirba. Aš galiu valandomis sėdėt ir žiūrėt. Matau, kaip sėdi kampe koks žmogus ir valgo, tai žiūriu, ar jis su apetitu valgo. Ir man tai nenusibosta. Kitas gal jaučia malonumą turėdamas platų akiratį, būdamas dideliame versle, o aš jaučiu malonumą nedideliam biznyje, kur galiu pavadovaut, galiu patart.
Kaip jūs to išmokote?
Apgraibomis. Nesu baigęs jokių kursų. Kaip ir sporte, man pasisekė. Ten treniravausi su labai aukštos kvalifikacijos sportininkais: olimpiniais čempionais, pasaulio čempionais. Tarp jų patekęs negalėjai prastesnis būt. Arba turėjai išeit, arba aplenkt juos. Darbe irgi tas pats.
Kokios dabar jūsų pareigos?
Aš esu pagrindinis firmos akcininkas.
Nedirektoriaujate?
Ne. Bet aš kiekvieną dieną važiuoju į darbą…
Matau, dažnokai jus ten sutinku.
Aš padedu ir pataisyt ką nors ir iškraut, Biznį perėmė dukra, mes labai draugiškai susitarėm, kad aš turėsiu septyniasdešimt procentų akcijų, ji – trisdešimt. Banke parašą ji deda. Tik kai reikia žmones premijuot, priimt arba išmest iš darbo, ji konsultuojasi su manim.
Ir dabar važiuosit tenai, į oro uostą?
Taip.
Kalbėjo Ignas Staškevičius