Po truputį, po trupučiuką Valdemarą pasigavo 35-eri.
Pakalbam trumpai apie jį.
Praeitame šimtmetyje (kaip skamba!) sportinį kelią pradėjęs tauragiškis Valdemaras Venckaitis nutarė tobulėti ir atvyko į Vilnių. Internatinės plejados apsuptyje – tuomet kartu jau mokėsi ir sportavo A.Kazakevičius, L.Adomaitis, S.Adomaitis, A.Djakonovas, A.Školinas ir kiti duris į pasaulį pravėrę imtynininkai – Valdemaras buvo keliais metais vyresnis už bendražygius. Jam reikėjo rodyti kelią ir pavyzdį, o tam reikalingos buvo pergalės. O pergalės neskubėjo.
Kaip vėliau prisipažino treneris Garis Nikolajonokas, pirmas Valdemaro svarus laimėjimas buvo pergalė prieš save. Legendomis apipintame kaimelyje Seinajokyje vykusiosiame 2002 metų Europos čempionate nieks daug vilčių nepuoselėjo. Maža to, kad Valdemaras buvo jauniausias čempionato dalyvis, į varžybas jis atvyko su solidžiu viršsvoriu.
„Aš jam pasakiau: arba padarai svori, arba iš Suomijos keliauji namo, – pasakojo treneris. – Kitą dieną svarstyklės rodė normą. Žinojau, kad jam mesti svorį bus sunku, bet jis parodė charakterį. Tuomet patikėjau jo būsimomis pergalėmis“.
Pergalės neužtruko. Po metų Turkijoje vykusiame pasaulio jaunimo čempionate išprotėjusių žiūrovų akivaizdoje Valdemaras nusileido tik vietiniam numylėtiniam bendraamžiui Serefui Tufenkui.
Bet tai buvo tik preliudija. Preliudija, kuri tęsėsi keturis metus. Tuomet, 2007-aisiais, pirma maloni pavasariu dvelkianti žinia atskriejo iš Sofijos. Tauragiškis užėmė trečią vietą. Mažajame finale Valdemaras nukovė būsimą pasaulio ir Europos čempioną, olimpinių žaidynių antros vietos laimėtoją Arseną Džulfalakianą! Armėnas nukabino nosį, pridengė drėgnas akis ir šluostėsi apmaudo ašaras. Scenarijus būtų nepilnas, jei nepaminėčiau pergalių prieš veikiantį pasaulio čempioną, dukart olimpinių žaidynių prizininką suomį Marko Yli-Hanukselą bei dukart Europos čempionatų prizininką Dmitrijų Pyškovą iš Ukrainos.
Tai buvo įsimintini metai. LTU imtynių bendruomenė spirgėjo iš laimės, KKSD koridoriais vaikščiojome atlapoję pečius ir smakrą pasidėję ant priekin iššokusios krūtinės. Kur tau! Vasarą Belgrade Europos jaunimo bronzą ima Aldas Lukošaitis, o atsėlinęs ruduo subrandina dar du medalius. Žinoma, Valdemaro Venckaičio trečia vieta šiek tiek slapstėsi Mindaugo Ežerskio sidabro paunksmėje, tačiau, gerai pagalvojus, du bronzos medaliai per sezoną… Kaip greitai toks rezas bus pakartotas?
Žinoma, buvo ir niūresnių periodų sporte, bet tai ne šios dienos tema. Tuomet, kai tau trisdešimt penkeri, salėje krykštauja galbūt būsimieji olimpiečiai, o namie ant tvirto sprando kabinasi Amelija ir Adrija, jaučiu, Valdemaras išgyveną tikrą palaimą. Sprendžiant iš to, kad jis vis dažniau nusišypso (gerą dešimtmetį negalėjau fotoaparatu įamžinti tokio fakto) ir kartais paberia šmaikščią tiradą, jam viskas klostosi puikiai. Linkime tęsti!
Su gimtadieniu!