Sunkiausias komandos narys Ignas Bukauskas patiesė graiką Archontį Xourasą 8:0. Tai buvo pramankšta su atsitiktinai užklydusiu į čempionatą graiku. Nerimą kelia Igno mėginimai varžovą nublokšti su rankos užlaužimu. Tai kažkoks keistas koziriukas I.Bukausko rankovėje ir jis traukiamas ne taip retai bei tapo savotiška kauniečio vizitine kortele. Kol kas teisėjai tik pamojuoja pirštais ir pabara. Ar draudžiamus veiksmus toleruos ateity, pamatysime.
Tikrą mūšį žiūrovai pamatė antroje Igno paguodoje su vengru Arturu Veghu. Nepaisant to, kad kaunietis didžią laiko dalį „plaukiojo“, jis kaskart rasdavo jėgų ir parodydavo, kad nėra išsisėmęs. Maža to, du teisėjų kontroversiški sprendimai nuliūdino. Ne kartą rašyta, kad teisėjavimo tema šalies imtynių pasaulyje yra tabu. Nesurasite straipsnio, kur atletai skųstųsi neobjektyviu teisėjavimu, pavyzdžiui tokiu, koks buvo ant olimpinio kilimo Rio, kuomet iš Edgaro Venckaičio po išsėdimo parteryje buvo nugvelbti du taškai vokiečio Franko Staeblerio naudai. Ką išgirdome iš Edgariuko po kovos. „Pats kaltas“. Vis dėlto vertinant Igno grumtynių makedonišką variantą, norisi palaikyti kaunietį. Viename epizode teisėjai įžvelgė I.Bukausko darbą kojomis. Tačiau žiūrint kiek sulėtintą vaizdą dinamikoje aiškiai matėsi, kad Igno koja nejudėjo, o vengras pats užsikabino. Dar vėliau nebuvo įskaitytas metimas per dubenį, neva, varžovas nebuvo atsidūręs pavojingoje padėtyje. Vėlgi, žiūrint pakartojimą matėsi, kad veiksmas buvo pilnavertis. Bet matėme mes, galintis atsukti „juostelę atgal“, tai yra, ne proceso dalyviai. Tuo tarpu LTU teisėjų štabas savo peržiūrų limitą jau buvo išnaudojęs.
Kiek bedejuotume, nieko nepakeisi. Ignas pralaimėjo, o vengras užėmė trečią vietą. Guodžia tai, kad kaunietis kovojo tikrąja šio žodžio prasme – ieškojo veiksmų stovėsenoje, ėjo į kryžių, siūlė varžovui kiek rizikingą ir atvirą kovą. Tai buvo gražu.
Valdas Malinauskas