Prieš 50 me­tų, 1965-ųjų va­sa­rą, im­ty­ni­nin­kas Ri­man­tas Bag­do­nas ta­po pir­muo­ju lie­tu­viu, iš­ko­vo­ju­siu pa­sau­lio čem­pio­na­to auk­są. Tai bu­vo jo pir­mos ir pa­sku­ti­nės pla­ne­tos pir­me­ny­bės. Jau pra­bė­go pu­sė am­žiaus, ta­čiau nė vie­nam mū­sų ša­lies im­ty­ni­nin­kui taip ir ne­pa­vy­ko pa­kar­to­ti šio įspū­din­go re­zul­ta­to. Bet imtynių maestro slapta viliasi, kad pasaulio čempionate Las Vegase kas nors iš Lietuvos delegacijos užkops ant aukščiausio pjedestalo laiptelio.

Bag­do­no ži­nio­mis, dar prieš ka­rą pa­sau­lio čem­pio­nu yra ta­pęs lie­tu­vių kil­mės ame­ri­kie­tis Juo­zas Žu­kaus­kas, pa­si­rin­kęs ame­ri­kie­tiš­ką Jac­ko Shar­key pseu­do­ni­mą. Tą­kart šis įvei­kė vo­kie­tį Ma­xą Schme­lin­gą ir ta­po pa­sau­lio su­nkaus svo­rio bok­so čem­pio­nu.

„Ga­li­ma sa­ky­ti, kad J. Žu­kaus­kas pir­ma­sis iš lie­tu­vių ta­po pa­sau­lio čem­pio­nu. Juk is­to­ri­jos ne­iš­trin­si“, – vi­sų lau­rų sau ne­no­ri pri­siim­ti du­kart SSRS kla­si­ki­nių im­ty­nių čem­pio­nas 76-erių R. Bag­do­nas.

Kad tap­tų SSRS rink­ti­nės na­riu ir stip­riau­siu pla­ne­to­je, R. Bag­do­nui te­ko įveik­ti var­go ir nuo­ty­kių ku­pi­ną ke­lią. Jį „Lie­tu­vos ži­nių“ pa­šne­ko­vas pri­si­me­na su vi­so­mis smulk­me­no­mis.

Iš Si­bi­ro pabėgo

Bag­do­nas gi­mė Bir­žų ra­jo­no Ma­ni­kū­nų kai­me. Pa­si­džiaug­ti vai­kys­te gim­ti­nė­je Ri­man­tas ne­spė­jo: bū­da­mas pu­san­trų me­tų drau­ge su ma­ma bu­vo įso­din­tas į va­go­ną ir iš­vež­tas į Si­bi­rą. Ten jis iš­bu­vo 14 me­tų ir še­šis mė­ne­sius.

„Ma­ma ga­vo 20 me­tų trem­ties, nes tė­vas bu­vo mo­kyk­los ins­pek­to­rius, o ji – mo­ky­to­ja, to­dėl mes bu­vo­me SSRS prieš­ai“, – pa­sa­ko­ja R. Bag­do­nas.

Jis net ne­įsi­vaiz­duo­ja, kaip vis­kas bū­tų pa­kry­pę, jei ne­bū­tų pa­bė­gęs iš Si­bi­ro.

Kaip ki­lo min­tis pa­bėg­ti? „Ma­ma įkal­bė­jo, – pri­si­me­na pa­šne­ko­vas. – Sa­kė – bėk, kol tau ne­su­ka­ko 16 me­tų. Nes pa­skui gau­si pa­žy­mė­ji­mą, ku­ria­me bus įra­šy­ta, kad esi trem­ti­nys. Ta­da su to­kiu pa­su net į trau­ki­nį ne­įsė­si.“

Vai­ki­no ke­lio­nė į Kau­ną tru­ko apie du mė­ne­sius. Ne vie­ną šim­tą ki­lo­me­trų jis su­ko­rė ei­da­mas per tai­gą, plau­kė ir gar­lai­viu. O kad ne­kil­tų įta­ri­mų, kas­kart trau­ki­nio bi­lie­tą pirk­da­vęs tik iki ki­tos sto­ties. Sto­ty­je iš­lip­da­vęs, par­ą pra­leis­da­vęs mies­te ir to­liau va­žiuo­da­vęs iki ar­ti­miau­sios sto­ties.

Ži­no­ma, toks sū­naus poel­gis ma­mai at­siė­jo bran­giai – jai trem­tį pa­il­gi­no dar pen­ke­riais me­tais. Iš vi­so Si­bi­re ji iš­ken­tė­jo 23 me­tus.

Su­si­mu­šė bok­so ringe

Grį­žu­siam į Lie­tu­vą R. Bag­do­nui im­ty­nės vi­sai ne­rū­pė­jo. Jis su­si­do­mė­jo bok­su, bet jau per pir­mą ko­vą su­si­mu­šė su var­žo­vu ir bu­vo disk­va­li­fi­kuo­tas. Su­py­kęs nu­ta­rė pa­si­ner­ti į im­ty­nių pa­sau­lį. Jau po pus­me­čio tre­ni­ruo­čių jis at­sto­va­vo Lie­tu­vos rink­ti­nei.

Bad­go­nas ne­sun­kiai pri­si­me­na 1956-uo­sius. Tą­kart prieš pir­mą­ją SSRS tau­tų spar­ta­kia­dą įdė­miai ste­bė­jo, kaip tre­ni­ruo­ja­si gar­sūs ne tik Lie­tu­vos, bet ir pa­sau­ly­je bok­si­nin­kai – Al­gir­das Šo­ci­kas, Ro­mual­das Mu­raus­kas, Ri­čar­das Ta­mu­lis, Ri­čar­das Juš­kė­nas.

„La­bai pa­ti­ko jų ju­de­siai. At­ro­dė, kad jie ne bok­si­nin­kai, o ba­le­ri­nos – su­nkias­vo­riai ju­dė­jo taip leng­vai! – kal­ba im­ty­ni­nin­kas. – Ir kai iš Mel­bur­no olim­pia­dos R. Mu­raus­kas gri­žo su bron­zos me­da­liu, o A. Šo­ci­kas – be ap­do­va­no­ji­mo, pra­dė­jo kir­bė­ti min­tis: ne­tu­ri­me lie­tu­vių pa­sau­lio čem­pio­nų ne tik bok­si­nin­kų, bet ir leng­vaat­le­čių, irk­luo­to­jų. Vis pa­gal­vo­da­vau: o jei ma­ne pa­ims į pa­sau­lio čem­pio­na­tą, gal tap­siu stip­riau­sias pla­ne­to­je?“

Pa­dai­li­no autobiografiją

Nu­ta­ręs sto­ti į Kau­no kū­no kul­tū­ros ins­ti­tu­tą R. Bag­do­nas au­to­biog­ra­fi­jo­je par­ašė tie­są – gi­męs Lie­tu­vo­je, 14,5 me­tų ka­lė­jęs Si­bi­re, o ma­ma – 23 me­tus, tė­tis su jo se­se­ri­mi gy­ve­na Ame­ri­ko­je… Ži­no­ma, kai to­kia au­to­biog­ra­fi­ja, į ins­ti­tu­tą ne­bu­vo pri­im­tas.

Kai ta­po SSRS tau­tų spar­ta­kia­dos pri­zi­nin­ku, su­lau­kė pa­siū­ly­mo Le­ning­ra­do (da­bar Sankt Pe­ter­bur­gas), Mask­vos ar­ba Ki­je­vo kū­no kul­tū­ros ins­ti­tu­tuo­se.

Mask­vos jis iš­kart at­si­sa­kė, nes ne­abe­jo­jo, kad ten jo si­bi­rie­tiš­ko gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja grei­tai bus iš­šif­ruo­ta. Le­ning­ra­do oras vai­ki­nui ne­pa­ti­ko, to­dėl pa­si­rin­ko Ki­je­vą. Ir sa­vo gy­ve­ni­mo ap­ra­šy­me jau ne­pa­mi­nė­jo Si­bi­ro.

„Kai kar­tą apie sa­ve par­ašiau tei­sy­bę, iš to nie­ko ne­išė­jo, an­trą kar­tą par­ašiau – ir­gi nie­ko. Ta­da gal­vo­ju – ko­dėl apie sa­ve tu­riu sa­ky­ti tei­sy­bę. Pa­ti­krins – įkliū­siu, ne­pa­ti­krins – bus ge­rai“, – šyp­so­si R. Bag­do­nas, ku­riam an­ke­tą rei­kė­da­vo pil­dy­ti prieš kiek­vie­ną ke­lio­nę į var­žy­bas už­sie­ny­je.

Čem­pio­na­te se­kė­si lengvai

Į 1965 me­tų pa­sau­lio čem­pio­na­tą Suo­mi­jo­je, Tam­pe­rės mies­te, R. Bag­do­nas iš­vy­ko tik po kon­tro­li­nių ko­vų Aluš­to­je, kai įvei­kė ki­tus du kan­di­da­tus sa­vo svo­rio ka­te­go­ri­jo­je – Va­len­ti­ną Olei­ni­ką ir Alek­sand­rą Jur­ke­vi­čių. Įdo­mu, kad abu var­žo­vai vė­liau ta­po pa­sau­lio čem­pio­nais.

Ta­čiau ga­vęs bi­lie­tą į pla­ne­tos pir­me­ny­bes R. Bag­do­nas pra­dė­jo ne­ri­mau­ti ne dėl to, ar taps pa­sau­lio čem­pio­nu. Bai­mi­no­si, kad ga­li iš­aiš­kė­ti ti­kri jo gy­ve­ni­mo fak­tai.

SSRS im­ty­ni­nin­kų rink­ti­nė į Tam­pe­rę va­žia­vo trau­ki­niu iš Mask­vos.

„Suo­mi­jos pa­sie­ny­je vy­ko pa­sku­ti­nė pa­sų kon­tro­lė. Ne­ri­ma­vau, kad tik ma­nęs ne­iš­lai­pin­tų su­ži­no­ję, jog esu iš Si­bi­ro. Gal­vo­jau ne apie var­žy­bas, o apie tai, kaip pa­siek­ti čem­pio­na­to vie­tą“, – kal­ba spor­ti­nin­kas. Pa­sak jo, bū­tent to­kios min­tys jam ir pa­dė­jo su­si­kaup­ti ant im­ty­nių ki­li­mo.

Tam­pe­rė­je SSRS ko­man­da ge­rai var­žė­si. Iki lie­tu­vio pa­si­ro­dy­mo jau še­šio­se svo­rio ka­te­go­ri­jo­se iš aš­tuo­nių pa­sau­lio čem­pio­nais bu­vo ta­pę ru­sai.

Lie­tu­viui se­kė­si leng­vai. Per 30 se­kun­džių jis pa­gul­dė li­ba­nie­tį, taš­kais nu­ga­lė­jo Suo­mi­jos at­sto­vą, sau­su re­zul­ta­tu – 6:0 – įvei­kė bul­ga­rą, 3:1 šven­tė per­ga­lę prieš bū­si­mą­jį Mek­si­ko olim­pi­nių žai­dy­nių čem­pio­ną Lot­ha­rą Met­zą iš Vo­kie­ti­jos De­mo­kra­ti­nės Res­pub­li­kos. Taip R. Bag­do­nas pa­sie­kė fi­na­lą, ku­ria­me lau­kė len­kas Bo­les­la­was Mac­kie­wic­zius. Pa­gal tuo­me­ti­nes tai­syk­les R. Bag­do­ną ten­ki­no ly­gio­sios, nes bu­vo su­rin­kęs ma­žiau bau­dos taš­kų (2, o len­kas – 4). Po de­vy­nių mi­nu­čių ko­vos bu­vo pa­skelb­tos ly­gio­sios, ir lie­tu­vis ta­po pa­sau­lio čem­pio­nu.

„Tuo­met man dar ne­atė­jo į gal­vą, kad iki tol ne­tu­rė­jo­me lie­tu­vių pa­sau­lio čem­pio­nų, ypač olim­pi­nė­je rung­ty­je“, – sa­ko R. Bag­do­nas.

Rimantas Bagdonas lemiamoje kovoje atlieka "suktuką" lenkui Boleslawui Mackiewicziui
Rimantas Bagdonas

Su­si­mo­kė­jo už pre­zi­den­ti­nį alų

Po pa­sau­lio čem­pio­na­to stip­riau­sius im­ty­ni­nin­kus pri­ėmė Suo­mi­jos pre­zi­den­tas. R. Bag­do­nas iš­sau­go­jo tą­kart iš pre­zi­den­to gau­tą si­dab­ri­nę tau­rę su už­ra­šu „Pa­sau­lio čem­pio­nui R. Bag­do­nui nuo pre­zi­den­to Ur­ho Kek­ko­ne­no“.

„Iš­kil­min­ga va­ka­rie­nė bu­vo kuk­li, – įspū­džiais da­li­ja­si pa­sau­lio čem­pio­nas. – Po va­lan­dos Suo­mi­jos pre­zi­den­tas at­sip­ra­šė ir iš­va­žia­vo. Tik tuo­met mums pa­siū­lė al­ko­ho­lio. O mes, SSRS rink­ti­nės at­le­tai, taip sva­jo­jo­me bent už­sie­nie­tiš­ko alaus par­agau­ti. Pa­da­vė­jai pil­dė mū­sų no­rus ir ne­šė alų. O kai rei­kė­jo iš­ei­ti, tu­rė­jo­me už alų… su­si­mo­kė­ti. Su­krapš­tė­me pa­sku­ti­nius pi­ni­gus ir iš­vy­ko­me ne­pa­ten­kin­ti.“

Iki 1965 me­tų SSRS ga­lio­jo įsta­ty­mas, kad olim­pi­nė­se spor­to ša­ko­se už pa­sau­lio čem­pio­na­to auk­so me­da­lį iš­mo­ka­ma 5000 rub­lių pre­mi­ja. Iš jų 300 rub­lių vi­si pri­va­lė­da­vo ge­ra va­lia pa­au­ko­ti Viet­na­mo ka­rui. Ži­no­ma, vi­si nu­ga­lė­to­jai dar pre­ten­duo­da­vo į ma­ši­ną. Vol­ga tuo me­tu kai­na­vo nuo 5000 iki 6000 rub­lių. Be to, vi­si ne­mo­ka­mai gau­da­vo bu­tus. R. Bag­do­nas už tau­riau­sią me­da­lį bu­vo pa­ma­lo­nin­tas dvie­jų kam­ba­rių bu­tu.

Kai­mo vy­rai nu­ta­rė patikrinti

Pa­sau­lio čem­pio­nas į Vil­nių grį­žo trau­ki­niu ir iš­kart bu­vo pa­kvies­tas į tuo­me­tį „Spar­tak“ (da­bar „Žal­gi­rio“) sta­dio­ną, kur tuo me­tu SSSR fut­bo­lo čem­pio­na­to rung­ty­nes žai­dė Vil­niaus „Žal­gi­ris“ ir Mask­vos „Spar­tak“ ko­man­dos.

„Tri­bū­nos per­pil­dy­tos, apie 15 tūkst. žiū­ro­vų, – kal­ba R. Bag­do­nas. – Per per­trau­ką gar­sus rung­ty­nių ko­men­ta­to­rius Al­gis Ma­tu­le­vi­čius jį pri­sta­tė žiū­ro­vams. Iš ko­men­ta­to­riaus ka­bi­nos im­ty­ni­nin­kas fut­bo­lo ais­truo­liams pa­sa­ko­jo įspū­džius iš Suo­mi­jos.

Kal­bos apie stip­ruo­lį iš Lie­tu­vos skli­do grei­tai. Ži­nia pa­sie­kė ir Prie­nų ra­jo­no Mau­ru­čių kai­mą, ku­ria­me R. Bag­do­nas leis­da­vo va­sa­ros die­nas. Vie­tos gy­ven­to­jai im­ty­ni­nin­ko ma­mos vis klaus­da­vo, ar šis iš tie­sų yra pa­sau­lio čem­pio­nas.

„Praė­jus gal trims die­noms už ma­ne stam­bes­ni še­ši kai­mo vy­rai, lai­ky­da­mi ma­ne ap­si­šau­kė­liu, su­si­rin­ko ir pa­siū­lė ei­ti im­ty­nių, – links­mą is­to­ri­ją po­ri­na R. Bag­do­nas. – Bu­vo bir­že­lis, pie­va dar ne­la­bai ža­liuo­jan­ti. Mąs­tau, kaip elg­tis, kad ne­pa­tir­čiau trau­mos. Siū­liau jiems ei­ti į kluo­ną, ku­ria­me dar bu­vo li­kę šie­no. Jei vi­si še­ši vie­nu me­tu bū­tų ki­bę, ne­įsi­vaiz­duo­ju, kaip vis­kas bū­tų pa­si­bai­gę. Bet jie prie ma­nęs ėjo vie­nas po ki­to. Aš vie­ną švys­te­lė­jau ant ku­pe­tos, an­trą, tre­čią… Li­ko tik se­sers vy­ras. Tas įsi­ki­bo į me­di­nį stul­pą, kad ir jo ne­iš­tik­tų drau­gų li­ki­mas. Aš kaip trūk­te­lė­jau. Ma­tyt, stul­pas bu­vo jau pa­pu­vęs. Ir klo­no sto­gas ant mū­sų už­vir­to. Kas su mė­ly­nė­mis, kas su nu­broz­di­ni­mais iš šie­no iš­si­krapš­tė­me. Ki­tą die­ną kai­mie­čiai pra­dė­jo kal­bė­ti: Bag­do­nas – iš tie­sų ga­lin­gas žmo­gus, nu­ver­tė kluo­ną.“

Tie­sa iš­aiš­kė­jo krau­nan­tis lagaminus

Ta­pęs pa­sau­lio čem­pio­nu im­ty­ni­nin­kas iš Lie­tu­vos dar įnir­tin­giau tre­ni­ra­vo­si ir ren­gė­si sa­vo an­troms pla­ne­tos pir­me­ny­bėms. Jos 1966 me­tais vy­ko JAV, To­le­do mies­te.

Bet li­kus trims die­noms iki ke­lio­nės į čem­pio­na­tą, R. Bag­do­ną iš­sik­vie­tė ge­ne­ro­las pul­ki­nin­kas ir drėb­te­lė­jo: „Jau­nas žmo­gau, ko­kią tu sa­vo biog­ra­fi­ją ra­šai?“

Im­ty­ni­nin­kas įsi­ti­ki­nęs, jog val­džiai ne­bu­vo su­nku at­kaps­ty­ti tie­są – juk jo ma­ma ra­šė laiš­kus sa­vo vy­rui ir du­krai, per­si­kė­lu­siems gy­ven­ti į JAV.

Taip R. Ba­do­nas ta­po „ne­vy­jezd­noj“ (liet. „neiš­va­žiuo­jan­tis“), o į pa­sau­lio čem­pio­na­tą iš­vy­ko V. Olei­ni­kas.

„Šioms var­žy­boms bu­vau la­bai ge­rai pa­si­ren­gęs, – at­si­dūs­ta im­ty­ni­nin­kas. – Gal­būt bū­čiau lai­mė­jęs, gal ne, gal dau­giau dė­me­sio bū­čiau sky­ręs olim­pi­nėms žai­dy­nėms.“

Tad pa­sau­lio čem­pio­no kar­je­ra bai­gė­si 1965 me­tais. Tuo­met jis bu­vo bu­vo pa­čia­me jė­gų žy­dė­ji­me – 26-erių…

Sta­tė po­pu­lia­rius restoranus

Prieš 50 me­tų im­ty­ni­nin­ko kar­je­rą bai­gęs R. Bag­do­nas nuo spor­to ne­ati­trū­ko. Jau dau­giau nei de­šim­tį me­tų ren­gia­mi jo var­do tarp­tau­ti­niai im­ty­nių tur­ny­rai. Jis yra Lie­tu­vos kū­no kul­tū­ros spor­to są­jun­gos pir­mi­nin­kas, ša­lies im­ty­nių fe­de­ra­ci­jos gar­bės pre­zi­den­tas, Ko­vi­nių me­nų aso­cia­ci­jos val­dy­bos pir­mi­nin­kas.

„70 proc. vi­sos sa­vo ener­gi­jos ski­riu spor­tui, 30 proc. – vers­lui, – juo­kda­ma­sis sa­ko pa­šne­ko­vas, nuo 1959 me­tų dir­ban­tis vi­suo­me­mi­nio mai­ti­ni­mo sfe­ro­je ir per tą lai­ką pa­kei­tęs daug dar­bo­vie­čių. – Vil­niu­je sta­čiau ir ati­da­riau nak­ti­nį ba­rą „Šal­ti­nė­lis“, ja­me dai­na­vo An­ta­nas Ša­ba­niaus­kas. Iki šiol vis su­ku gal­vą, ko­dėl nie­kas šiam gar­siam dai­ni­nin­kui ne­pas­ta­tė skulp­tū­ros ar pa­mink­lė­lio. 1974 me­tais sos­ti­nė­je ati­da­riau res­to­ra­ną „Tau­ro ra­gas“. Ja­me vie­nu kar­tu prie sta­lų ga­lė­jo­me su­so­din­ti 500 žmo­nių. Per die­ną par­duo­da­vo­me 5 to­nas alaus. Da­bar ne­be­li­kę nei vie­no, nei ki­to.“

Ki­tas pa­sau­lio čem­pio­no po­mė­gis – spor­ti­niai žir­gai. Jų tu­ri net tris.

„Du­kra yra bu­vu­si ke­tu­ris­kart Lie­tu­vos iš­jo­di­nė­ji­mo čem­pio­nė. Vai­ką pa­gim­džiu­si ne­jo­di­nė­ja, bet žir­gus lai­ko­me pa­pras­čiau­siai sa­vo ma­lo­nu­mui. Žir­gai man ke­lia kur kas dau­giau emo­ci­jų nei au­to­mo­bi­liai, ku­rių ne­ap­si­ka­bin­si“, – šyp­so­si R. Bag­do­nas.

 

Saulius Ramoška (lzinios.lt)