Kasmet švenčiame Vasario 16-ąją – Lietuvos Valstybės atkūrimo dieną. Aš taip pat. Galvojau, pasveikinsiu, palinkėsiu federacijos vardu sėkmės ir važiuosiu į miestą šventę švęst.
Kažkaip nepriimta per šventes kalbėti ir rašyti niekus, juk tokios tradicijos – kam dieną gadinti? O jei kam po tavo rašliavos nuotaika pabjurs? Neverta.
Tačiau yra dalykų, apie kuriuos kalbėjome, kalbame ir kalbėsime – valstybingumo simbolius ir požiūrį į juos. Visų pirma kalbu apie sporto pasaulio atstovų požiūrį, nes esame matomi, vieši, ir, galų gale, geriausiai apie šią aplinką nutuokiu.
Dažnas, paklaustas apie šios šventės ištakas, gūžteli pečiais ir, geriausiu atveju, pasako Lietuvos Nepriklausomybės akto pasirašymo metus. Tai yra gerai. Ypač, kai aplinkui daug pagundų nežinoti. Kaip ir nežinoti Tautiškos giesmės žodžių, kaip ir nežinoti Lietuvos valstybė vėliavos – Trispalvės – spalvų. Pavyzdžių apstu – ypač matant beviltiškai krutančias sportininkų lūpas, atliekant himną. Arba sintetinėmis, liuminescencinėmis spalvomis nudažytą valstybingumo simbolį. Ar teko matyti Latvijos vėliavą ir suabejoti, kad šis simbolis priklauso mūsų „braliukams“, o ne austrams. Kodėl kaimynai sugeba apginti savo spalvas, o mes trečią dešimtmetį mėgaujamės patriotiniuose koncertuose ar Eurosporto (ir ne tik) kanaluose brukamu spalvotu svetimkūniu?
Ne, nesakau, kad esame beviltiški. Net teko matyti, kaip po įmušto įvarčio, ar įskraidinto tritaškio bučiuojamas ant marškinėlių išsiuvinėtas Vytis arba kaip nugalėtojai su Trispalve suka garbės ratus. Ir džiaugiasi. Nuoširdžiai džiaugiasi. Gal ir neesame prarasta karta? Neabejoju ir tikiu atletų nuoširdumu ir pagarba Tėvynei, kurią spinduliuoja mūsų šalies atletai, užkopę ant pjedestalo. Tačiau pergalės šokis su iškovotu medaliu yra tik graži sceninė džiaugsmo dalis.
Kiekvienam besidominčiam futbolu (futbolą dažnai rodo per TV, todėl pasirinkau šį sportą pavyzdžiui) teko matyti miniceremoniją – prieš varžybas atletai išbėga ant vejos, priklaupia, pabaksnoją žolytę ir persižegnoja. Paprašiau šį ritualą įvaldžiusį vieną žinomą futbolininką sukalbėti bet kokią maldą. Nepavyko net „Tėve mūsų“ išgirsti.
Taip ir su valstybės simboliais – lyg kažką žinom, lyg kažko nežinom. Bet nežinojimą visuomet pateisinam, kad, vis dėlto, kažkiek žinom. Ironiškai kalbant, esame „truputėlį nėšti”.
Būtent todėl vasario 16 dienos šventė yra puiki proga bent jau kažkiek sužinoti (kas dar nežino, o tokių tikrai nedaug) šios datos ištakas.
——————————————————————————————————————————————————–
1918 metų pradžia Lietuvos Taryba veda derybas su vokiečių administracija, kuri pradžioje sutiko leisti skelbti Nepriklausomybę, tačiau su sąlyga, kad Lietuva ir Vokietija sudarys tvirtas ir amžinas sutartis dėl karinio bendradarbiavimo, dėl muitų, susisiekimo ir pinigų. Tačiau vėliau ji leido Lietuvai atsiskirti tik nuo kitų valstybių, bet ne nuo Vokietijos, sudarant su ja tvirtą sąjungą.
1918 . vasario 15 d. Lietuvos Taryba atsisako nuolaidų Vokietijai, buvo bendrai sutarta dėl teksto, kuris ir buvo priimtas vasario 16 dieną ir vadinamas nuo tol Vasario 16 dienos aktu.
1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba istorinėje sostinėje Vilniuje, Didžiojoje gatvėje Nr. 30 (dabar Pilies g. Nr. 26), 12 val. 30 min. vienbalsiai priėmė nutarimą dėl Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo.
NUTARIMO TEKSTAS
Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis: į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybės šiuo pareiškimu:
Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.
Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.
Vilniuje, vasario 16 d. 1918 m.
Jonas Basanavičius (1851-1927), Mykolas Biržiška (1882-1962), Kazimieras Bizauskas (1892-1941), Pranas Dovydaitis (1886-1942), Steponas Kairys (1879-1964), Petras Klimas (1861-1969), Donatas Malinauskas (1869-1942), Vladas Mironas (1880-1953), Stanislovas Narutavičius (1862-1932), Alfonsas Petrulis (1873-1928), Antanas Smetona (1874-1944), Jonas Smilgevičius (1870-1942), Justinas Staugaitis (1866-1943), Aleksandras Stulginskis (1885-1969), Jurgis Šaulys (1879-1948), Kazimieras Šaulys (1872-1964), Jokūbas Šernas (1888-1926), Jonas Vailokaitis (1886-1944), Jonas Vileišis (1872-1942), Saliamonas Banaitis (1866-1933). 
Valdas Malinauskas
www.imtynes.lt