Lietuvos imtynių čempionatas, tai ne tik ta vieta, kur ant kilimo grūmiasi atletai. Kasmet į pagrindinę šalies imtynių šventę atvyksta geriausi šios seniausios sporto šakos specialistai – treneriai, teisėjai veteranai. Jie nuolatiniai imtynių varžybų palydovai. Aplink imtynių kilimą sukasi šių žmonių gyvenimai. Pametę laisvalaikius jie ieško ir randa būdų privilioti vaikus į treniruočių sales, rūpinasi jais, ugdo, motyvuoja.
Kas daugiau padaro dėl vaikų? Jie beldžiasi į biurokratų duris ir širdis, „išmušinėdami” vaikams maitinimą, sportinę aprangą, autobusus kelionėms į varžybas. Jie pirmi ištiesia vaikams pagalbos ranką, jie niekados nepalieka saviškių bėdoje, jie padeda atsitiesti suklupusiems. „Su futbolu ir krepšiniu nepakonkuruosiu. Pas mane ateina moksleiviai, galima sakyti be stuburo. Pora metų kantriai „gydome”, mokome daryti atsispaudimus, prisitraukimus. Mokome vaikščioti ir net sėdėti. Mokome gyventi ir išgyventi. O kaip kitaip. Salė tampa jų antraisiais namais, o jie – mūsų vaikais”, – prieš dešimtmetį man duotame interviu kalbėjo treneris Sergejus Kasimovas.
Esame stiprūs dvasiškai. Šią stiprybę mums suteikia kova. Moki kovoti – yriesi į priekį. Pasiduodi – užsikrauni springdantį balastą, kurį iščiaudėti nevisiems pavyksta. Na, nebent, išmoksi kovoti. Uždaras ratas. Rašau ne apie brutalią jėgą. Rašau apie vidinės stiprybės triumfą. Žinote ką turiu mintyje. Ar teko trenerius girdėti šaukiant: „Pralaimėk, bet kovok iki galo. Nieks už pralaimėjimą nelups, nes kovoje pralaimėti negėda!”. Čia slypi esmė.
Jaunimas gyvena spalvotų pagundų pasaulyje. Tarpusavyje konkuruoja išmaniosios technologijos ir itin prieinama galimybė pasiekti transo būseną. Tokioje aplinkoje treneriams tenka dirbti pasiraitojus rankas. Ne vienam pedagogui išugdyti tvirtą žmogų – Sizifo darbas. Todėl mes vertiname, kaip mėgsta sakyti biurokratai, savo aktyvą. Mes jaučiame jų pulsą, gyvenimo ritmą. Be jų kalbos apie olimpines viltis būtų utopija. Be vaikų iš Klaipėdos, Tauragės, Anykščių, Šiaulių, Visagino, Kauno, Panevėžio, Pagėgių, Vilkaviškio ir net Gruzdžių bažnytkaimio (atsiprašau, jei ko nors nepaminėjau, o taip pat atsiprašau ų, kurie nepateko „į kadrą”. Dar bus progų. ) mūsų olimpiniai sporto centrai vegetuotų, o imtynių sportas grimztų į dugną.
AČIŪ KAD ESATE STIPRIOS IMTYNIŲ ŠEIMOS DALIMI!
Valdas Malinauskas