Sekmadienio rytą 2012 m. Londono olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtojas Aleksandras Kazakevičius skubėjo į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją. Čia jis surengė treniruotę jaunųjų imtynininkų stovykloje.
„Šie vaikai yra Šaulių sąjungos šauliukai. Mes kartą per du mėnesius organizuojame stovyklą, pasikviečiame svečių iš kitų miestų ir taip keliame sąjungos lygį“, – pasakoja stovyklos rengėjas ir pirmasis A. Kazakevičiaus treneris Remigijus Gustas.
„Treneris į stovyklą retkarčiais pasikviečia ir mane. Aš pravesiu vaikams treniruotę, jiems bus įdomiau, o ir man tai trenerio patirtis, nors, aišku, kol kas neplanuoju būti treneriu, bet tai mylimas darbas, tad su malonumu ir padedu. Aš jau ir praėjusiais metais pravedžiau treniruotę, buvo jaunųjų imtynininkų tėvai atvažiavę, visi liko labai patenkinti. Klausė, kada galės ir vėl mane pamatyti. Dabar irgi negaliu skirti labai daug laiko, nes sportuoju du kartus per dieną, todėl pasirinkau sekmadienį, kai esu šiek tiek laisvesnis. Galėjau pamiegoti, pailsėti, bet tai darau vardan imtynių“, – pasakojo A. Kazakevičius.
Jis vaikus mokė įvairių imtynių veiksmų, stengėsi prieiti prie kiekvieno treniruotės dalyvio ir patarti. Treniruotę stebėjęs imtynių federacijos viceprezidentas Giedrius Dambrauskas pasidžiaugė, kad tokios stovyklos – puiki galimybė pažinti vieni kitus.
„Savaitgaliais darome 2-3 dienų stovyklas, tad treneriai gali atvežti vaikus nenutraukdami jų nuo mokslų. Taip nieko nepraranda nei mokyklos, nei vaikai, kurie čia dalyvauja. Imtynės, nors ir individuali sporto šaka, bet be gero sparingo, be stiprių priešininkų jokių rezutatų nepasieksi. Vaikai, kurie nuolat treniruojasi su tais pačiais bendraamžiais, toje pačioje salėje, praranda motyvaciją tobulėti. Tai visapusiška nauda – savaitgaliais vaikai užimti, treneriai tarpusavyje pabendrauja, ramiai pašneka, čia nėra konkurencijos. Imtynių šeima yra draugiška, vienas kitą labai palaikome“, – neabejoja G. Dambrauskas.
Tuo tarpu R. Gustas prisiminė tuos laikus, kai būsimas olimpinis prizininkas buvo dar vaikas, o jis pats žengė pirmuosius trenerio žingsnius.
„Kai treniravau Aleksandrą, irgi stengiausi pakviesti garbingus sportininkus.. Man visi padėjo jį treniruoti, čia ne vien mano nuopelnas, tai visų Lietuvos trenerių nuopelnas, visi kažkuo prisidėjo“, – savo indėlio ugdant imtynininką nesureikšmina R. Gustas.
Treneris prisimena, kad A. Kazakevičius į treniruotes atėjo labai mažas ir iš karto išsiskyrė savo talentu: „Jis buvo labai koordinuotas, geitai viską suprasdavo, buvo darbštus. Aišku, viskas susideda – sveikata, noras, talentas, daugybę kitų dalykų tampant olimpiniu prizininku.”
Tačiau labiausiai R. Gustą džiugina tai, kad A. Kazakevičius po visų pergalių išliko geras žmogus ir niekada neatsisako padėti bei neužriečia nosies.
„Mes ir dabar labai gerai sugyvename. Jis yra mano sūnaus Jokūbo krikšto tėvelis, tad dažnai aplanko, pakalbame, kaip jam sekasi. Stengiuosi visą laiką jį palaikyti, o jis niekada neatsisako padėti, pamokyti vaikus, visą laiką mielai sutinka. Aleksandras supranta, kad yra autoritetas tiems vaikas. Jis autoritetas, bet nepasikėlęs. Kiti imtynininkai, neminėsiu pavardžių, tampa jaunių prizininkais ir su jais nebeįmanoma susikalbėti. Pas Aleksandrą to niekada nebuvo, jis visą laiką išliko žmogumi“, – džiaugiasi treneris.
R. Gustas jau dabar mato galimą Aleksandro pamainą ateityje – tai jo auklėtinis Rokas Čepauskas, taip pat klausęs olimpiečio patarimų.
„R. Čepauskas yra talentas. Reikia žiūrėti, ar nedings jam noras sportuoti, jei taip nenutiks, jis tikrai bus ne blogesnis nei Aleksandras“, – viliasi treneris.
www.sportas.info
Mažvydo Laurinaičio nuotr.