Antikos laikų didvyris Milonas iš Krotono ko gero smiliumi aplink smilkinį pavedžiotų, jei kas pasiteirautų, ką jis galvoja apie moterų imtynes. Stebėti garsiausio antikos laikų sportininko, šešiskart olimpinių žaidynių nugalėtojo (540-516 prieš Kr.) kovas senovės graikų religiniame centre Olimpijoje buvo leidžiama tik vyrams. Ištekėjusioms moterims buvo draudžiama ne tik dalyvauti žaidynėse, bet ir spoksoti į nuogus vyrų torsus. Laikui bėgant, nežinia kokių kerų paveikti antikiniai biurokratai leido atskirai rengti dailiosios lyties atstovėms sporto žaidynės, skirtas deivei Herai. Moterys rungėsi bėgimo bei keliose metimų rungtyse ir, be abejo, imtynių turnyruose. Senovės Spartos klestėjimo laikais moterų imtynės stebino, glumino ir džiugino valstybės gyventojus. Apnuoginti spartiečių-imtynininkių kūnai tapo puikiu masalu menininkams. Intriguojančio siužeto įkvėpti kovojančias spartietes tapė impresionistai Edgaras Degas, Ogiustas Renuaras, Camille Pissarro, skulptūras kūrė Ogiustas Rodenas, Guido Reni ir kiti iškilūs veikėjai.
Skirtingais amžiais moterų imtynės būdavo apipinamos įvairiomis istorijomis.
Viena tokių byloja, kad 1280 m. Venecijos pirklys Marco Polo sutiko Mongolijos princesę Aj-jaruk, kuri esą nesutiko tekėti, kol neras vyro, galinčio ją įveikti imtynių arenoje. Anot garsaus keliautojo, ši princesė guldė vyrus ant menčių be skrupulų, o pergalės jai padėjo papildyti savo arklides tūkstančiu laimėtų ristūnų.
Yra žinių, kad apie 1690 metus moterų imtynės buvo populiarios Raudonųjų žibintų kvartaluose Japonijoje. Nors toks užsiėmimas prieštaravo religinėms dogmoms, net šventikai į šią pramogą žiūrėjo pro pirštus.
Daugiau nei prieš šimtmetį imtynės tapo neatskiriama cirko dalimi. Kažkokiam protingam impresarijui toptelėjo mintis, kad žiūrovams būtų visai smagu stebėti moterų kovas. Taip po pasaulį ėmė klajoti cirko trupės su nauja imtynininkių programa. Rusijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Skandinavijos valstybėse į cirką plūsdavo minios žmonių, tad varžybų organizatoriai kepė imtynių žvaigždes ir krovėsi kapitalą. Europos laikraščių antraštėse mirgėjo Katie Sandwinos (tikrasis vardas Catherine Brumbach), Mašos Poddubnajos, Fridos Damberg, Marinos Lurs, Anette‘s Busch, Larisos Belajos pavardės.
Pasak sporto istoriko Rimgaudo Tirilio, Lietuvoje Smetonos laikais irgi buvo galima pamatyti vieną kitą cirke uždarbiaujančią imtynininkę, bet konservatyvioje visuomenėje, priešingai nei kaimyninėse valstybėse, jos nebuvo populiarios.
Vis dėlto moterų imtynės tūnojo vyrų šešėlyje, kol į dienos šviesą šio sporto neiškėlė Tarptautinė imtynių federacija (FILA). Iki 1980 m. solidesni imtynininkių turnyrai vyko tik Prancūzijoje ir Skandinavijoje. Tuomet FILA žengė pirmą rimtą žingsnį ir 1987-aisiais Norvegijos mieste Liorenskoge surengė pasaulio moterų imtynių čempionatą. Tenka pripažinti, kad FILA vadybininkai pataikė į dešimtuką. Po šio debiuto į aukščiausio rango varžybas atvykdavo vis daugiau imtynininkių, kol galiausiai moterų imtynėms buvo uždegta olimpinė šviesa. 2004 m. Atėnuose moterų imtynės startavo beveik kaip lygiavertė imtynių sporto šaka kartu su graikų-romėnų bei laisvosiomis imtynėmis. Kodėl beveik? Ogi todėl, kad moterys kovėsi dėl keturių svorio kategorijų olimpinių apdovanojimų, o žaidynių senbuviams vyrams TOK atriekė po septynis medalių komplektus.
Nemuno kraštas
Lietuvoje moterų imtynės sunkiai skynėsi kelią. Vienas kitas treneris mėgino laužyti stereotipus, bet sportininkių rengimas buvo, švelniai tariant, ne visai didelio meistriškumo. Tą rodo ir negailestinga statistika: į šalies moterų imtynių čempionatus mėgėjos rinkosi vangiai, į pagrindines varžybas atvykdavo vos po kelias atitinkamos svorio kategorijos atstoves. Nuo 2000-ųjų merginos vykdavo į oficialius tarptautinius turnyrus bei Europos ir pasaulio čempionatus, bet tos išvykos buvo greičiau pažintinio pobūdžio.
Treneris Aivaras Kaselis prisimena, kaip būdavo apmaudu, kad kaimynų latvių sportininkės įvairiuose turnyruose laimėdavo vieną medalį po kito. „Kuo mes prastesni?“ – cvaktelėjo entuziastui, kuris nenuleido rankų ir toliau ieškojo galimybių populiarinti moterų imtynes. Tokia galimybė netrukus atsirado Šiaulių Vijolių vidurinėje mokykloje.
„2004 m. šioje mokykloje buvo suformuotos sportinės klasės. Moterų imtynės buvo ta sporto šaka, apie kurią nelabai ką žinojome, todėl labai atsargiai vertinome ir abejojome, ar sulauksime mergaičių dėmesio. Tačiau šiandien neįsivaizduojame savo mokyklos sportinės pakraipos be šio sporto. Indrės Bubelytės ir Giedrės Blekaitytės – jau baigusių mūsų mokyklą, bet ir šiandien besitreniruojančių mergaičių pavardės žinomos kiekvienam mūsų bendruomenės nariui. O abiturientės Europos jaunimo vicečempionės Danutės Domikaitytės pergalės į mokyklos imtynių salę pas Lietuvos rinktinės trenerius Aivarą Kaselį ir Andrių Stočkų atvedė gausų įvairaus amžiaus mergaičių būrį, – pasakoja mokyklos direktorė Irma Abromaitienė. – Džiugina didėjantis imtynių populiarumas. Manau, tai vyksta dėl aiškios treniruočių sistemos, pavyzdingo ir motyvuojančio trenerių darbo bei Lietuvos imtynių federacijos dėmesio treneriams ir sportuojančioms mergaitėms. Žvelgiame į šią sporto šaką kaip į perspektyvią, o Šiaulius matome kaip šios sporto šakos centrą Lietuvoje.“
Rezultatų ilgai laukti neteko – po metų pasaulio jaunimo čempionate Viktorija Kančiauskytė laimėjo pirmą kovą. 2006 m. į Europos moterų imtynių čempionato dešimtuką prasimušė Roberta Jarušaitė. Tačiau trenerio A.Kaselio ambicijos buvo didesnės. Netrukus Šiauliuose buvo suburta jaunųjų imtynininkių komanda, trenerių štabą papildė sporto psichologas A.Stočkus. Trenerių tandemas sudarė sąlygas atsiskleisti jaunajai talentingai sportininkei D.Domikaitytei. „Anksčiau jai padėjo tobulėti I.Bubelytė ir kitos merginos, o dabar ji yra pavyzdys sportinį kelią pasirinkusioms Rugilei Ambraškevičiūtei iš Traupio, Karolinai Latožaitei iš Kupiškio, klaipėdietei Kornelijai Zaicevaitei ir kitoms merginoms. Šalia Danutės pratybose plušančios merginos žino, kad aukštas tikslas nėra utopija“, – sako A.Kaselis. 
Paklaustas, kaip pavyksta išlaikyti merginas imtynių salėje, kai aplinkui daug pagundų, A.Stočkus patikina, kad jokių sunkumų nekyla. „Imtynės, kaip ir daugelis kitų dvikovos sporto šakų, visų pirma dvasinio tobulėjimo, asmenybės ugdymo mokykla, kuri merginoms netgi reikalingesnė nei vaikinams. Gražus protingo žmogaus kūnas visada keldavo žavesį. Tikriausiai merginos to ir siekia, – svarsto psichologas. – Ir negalima nepaminėti kiekvieno individo saviraiškos – svarbiausios mūsų gyvenimo siekiamybės. Vieni žmonės save išreiškia dainuodami, kiti tapydami, sportuodami ar pan. Jei mergina gali ir nori save realizuoti kovodama tiesiogine šio žodžio prasme, tai yra nuostabu. Į tokią asmenybę daug smagiau žiūrėti nei į žmogų, kuris tesiekia patenkinti savo poreikius.“
Rio ar Tokijo?
Pernai imtynės išgyveno sunkius laikus. Daugiau nei septynis mėnesius virš seniausios sporto šakos kabojo Damoklo kardas. Galiausiai viskas baigėsi taip, kaip ir turėjo būti – imtynės liko olimpinių žaidynių programoje, o prie sėkmės nemenkai prisidėjo moteriška korta. Viena pagrindinių TOK iškeltų imtynių išlikimo sąlygų buvo suvienodinti olimpinių medalių komplektų skaičių. Naujoji FILA valdžia po komplektą nurėžė nuo „klasikų“ ir „laisvūnų“ bei atidavė moterims.
Taigi jau Rio de Žaneire trijų olimpinių imtynių stilių atstovai galynėsis dėl šešių svorio kategorijų apdovanojimų. Šios naujovės moterų imtynių treneriams sujaukė ritmą bei sukėlė ir džiaugsmo, ir nerimo. „Prasidėjo didysis kombinavimas. Atsivėrė platesnės galimybės kovoti dėl olimpinių apdovanojimų, tad treneriai dėlioja savotišką pasjansą – jiems reikia „sudėlioti“ sportininkes į palankias kategorijas. Šiemet vyks žvalgyba, todėl ir mums pravartu dalyvauti turnyruose ir pasigalynėti su potencialiomis varžovėmis. Labai noriu, kad olimpinius ledus pralaužtų D.Domikaitytė. Taip pat suprantu, kad Rio de Žaneiro žaidynių dienomis Europos jaunimo pirmenybių vicečempionei bus tik 21-eri. Gali tekti palaukti Tokijo olimpinių žaidynių“, – svarsto A.Kaselis.
Šalies moterų rinktinės treneris linki kolegoms sukrusti ir atsigręžti į moterų imtynes. „Vyrų ir moterų šansai iškovoti olimpinius medalius susilygino. Kol kas dar yra maža niša, galima nuveikti daug darbų tarptautinėje arenoje. Bet jei miegosime, durys užsidarys“, – perspėja A.Kaselis.
A.Kaselis: ant imtynių kilimo moterys išsiskiria emocionalumu
Moterų kovos specifika skiriasi nuo klasikinių ir laisvųjų imtynių. “Moterų imtynės visada išsiskiria emocionalumu, čia daugiau netikėtų veiksmų, metimų. Pati kova permaininga ir patraukli, – pasakoja A.Kaselis. – Kalbant apie atliekamus imtynių veiksmus, moterys kovoja pagal laisvųjų imtynių taisykles, kuomet „dirbama“ ir kojomis. Daugelyje šalių moterų imtynių treneriais dirba buvę „graikai-romėnai“, todėl panos neretai atlieka „klasikų“ metimus aukštomis amplitudėmis. Tiesa, teisėjai griežčiau vertina merginų kovas, ypač greitai reaguoja ir stabdo imtį, kuomet, kad ir netyčia, atliekamas skausmingas veiksmas, saugo merginas nuo kitų pavojingų veiksmų, kaip, pavyzdžiui, „dvigubo Nelsono“ ir panašiai“, – aiškina specialistas.
———————————————————————————————————————————————————————————————————-
Lietuvoje moterų imtynės kultivuojamos trylikoje šalies miestų bei rajonų, dirba dvi dešimtys trenerių. 2013 m. vykusių moterų imtynių čempionatų statistika: jaunių čempionate rungėsi 40 aštuonių svorio kategorijų atstovių, jaunimo čempionate dalyvavo 26 penkių svorio kategorijų kovotojos, suaugusiųjų čempionate susirungė 43 šešių svorio kategorijų imtynininkės.
Nuo šių metų buriama ir oficialiai registruojama jaunių rinktinė. Iki tol buvo tvirtinamos tik moterų imtynių jaunimo ir suaugusiųjų rinktinės.
Imtynininkių rinktinė sutelkta Šiauliuose. Čia moterų imtynėmis rūpinasi net trys organizacijos: asociacija „Saulės miesto atletikos klubas“, sporto mokykla „Atžalynas“, Vijolių vidurinė mokykla ir joje įkurtas sporto internatas. Po 2012 m. laimėto pirmo Europos čempionato medalio moterų imtynėms daugiau dėmesio skiria ir miesto savivaldybės sporto skyriaus.
Rinktinės treneriai A.Kaselis ir A.Stočkus gyvena Šiauliuose. Su moterų imtynių sportu susiję didžiuliai darbai jau nuveikti, todėl būtų tikslinga geriausioms Lietuvos imtynininkėms treniruotis Šiauliuose. Na, o mažųjų sportininkių kalvė išlieka Anykščiai, Kupiškis, Troškūnai. Ten šiuo metu treniruojasi apie 60 jaunųjų imtynininkių. Beje, šio regiono treneriai labai glaudžiai bendradarbiauja su rinktinės specialistais. Jų išugdytos auklėtinės D.Domikaitytė, I.Bubelytė, Kristina Domikaitytė, sėkmingai toliau tobulėjančios Šiauliuose, įrodo, kad modelis veikia.
Valdas Malinauskas (Olimpinė panorama; www.imtynes.lt)