Praėjusį rudenį anykštėnas Arvydas Krikščiūnas grąžino Kupiškiui imtynių sportą. Ši sporto šaka, praeityje mūsų rajonui atnešusi ne vieną garbingą apdovanojimą, prieš tris dešimtmečius tyliai užgeso. Iš tų laikų čempionų vardus nešioja keletas kupiškėnų. Vienas jų – Valdas Budreika. Jaunystėje dabar jau penkiasdešimt aštuonerių vyras kovojo ne tik su Lietuvos, bet ir su užsienio šalių sportininkais. Sporto vyras nepamiršta iki šių dienų.
Pradžia 1955 metais
Praėjusį savaitgalį Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazija šurmuliavo nuo minios čia susirinkusių jaunųjų imtynininkų. Šios mokyklos sporto salėje vyko Lietuvos vaikų (gimusių 2000–2003 metais) graikų-romėnų imtynių pirmenybės ir atviras Lietuvos veteranų graikų-romėnų imtynių čempionatas. Jas organizavo nuo praėjusio rudens Kupiškyje vaikus treniruoti pradėjęs anykštėnas A. Krikščiūnas kartu su Kupiškio kūno kultūros ir sporto centru bei Lietuvos imtynių federacija. Tai pirmos tokios didelės varžybos mūsų rajone praėjus kone trims dešimtmečiams. Lietuvos graikų-romėnų imtynių vaikų pirmenybėse Kupiškyje dalyvavo 168 jaunieji sportininkai.
Viena seniausių kovos sporto šakų pasaulyje – klasikinės imtynės Kupiškio rajone plėsti pradėtos 1955 metais. To meto sportininkai treniravosi ant paprasto, pačių pasidaryto iš pjuvenų pripiltų maišų kilimo. Imtynių sportą šeštajame dešimtmetyje skatino rajono kultūros namų vadovai D. Kazlauskas ir S. Stočkus. Jie siekė, kad ne tik Kupiškio, bet ir kaimų jaunimas galėtų sportuoti.
1955 metais Vilniuje vykusioje kaimo jaunimo spartakiadoje imtynių varžybose tarp 22 varžovų jau buvo ir kupiškėnų – L. Bolna, T. Jurkštas, V. Petrulis, kurie pelnė nugalėtojų vardus.
Tais pačiais metais sportininkai L. Bolna ir V. Petrulis dalyvavo Odesoje Sovietų Sąjungos kaimo jaunimo varžybose. Per trejus metus į imtynes įsitraukė kupiškėnai V. Dundulis ir R. Baltušis.
Ir 1958 metais Kupiškio rajono jaunių komanda užėmė pirmąją vietą respublikos klasikinių imtynių taurės varžybose.
Tais pačiais metais iš Aukštupėnų kolūkio vyrų sudaryta komanda 1961 metų varžybose Klaipėdoje užėmė 1-ąją komandinę vietą. Šią komandą treniravo daugkartinis respublikos „Nemuno“ draugijos (daugiausia kaimo imtynininkus vienijusi organizacija) čempionas, SSSR kaimo sportininkų varžybų dalyvis L. Bolna.
1966 metais formuojant respublikinę rinktinę pakviesti kupiškėnai F. Stankevičius, V. Jurkštas, J. Šimkūnas, R. Vilčinskas. O V. Petrulis paprašytas eiti rinktinės trenerio pareigas.
Medalius vaikai sunešiojo
1969 metais Kupiškyje atidarytoje sporto mokykloje veikė imtynių sekcija. To meto jaunių ir vaikų varžybose pasiekta nemažai gerų rezultatų. Aštuntajame praeito amžiaus dešimtmetyje aktyviai sportavo tuometinės Vl. Rekašiaus vidurinės mokyklos mokiniai – tarp jų V. Didžiulis, J. Čemiežis, A. Baronas. Šie sportininkai pelnė SSD „Nemunas“ čempionų vardus. Puikiai kovojo R. Gudonis, L. Alekna, R. Stukas.
Aštunto dešimtmečio pradžioje imtynių varžybose taip pat pasižymėjo tuomet dar paauglys Valdas Budreika.
„Gana neilgai aktyviai užsiiminėjau imtynėmis – nuo 1971 iki 1974 m. Vėliau išėjau tarnauti į armiją ir tada dar bandžiau sportuoti. Tačiau aukštumas pasiekiau būdamas 16–17 metų. Teko kovoti „Nemuno“ rinktinėje, dalyvauti tautų spartakiadoje. Svarbiausias pasiekimas man buvo 1973 m. vykusios Vilniaus atviros miesto pirmenybės, kuriose susirėmiau su nežinomais, labai stipriais sportininkais. Taip pat įsimintinos varžybos „Nemuno“ čempionate“, – „Kupiškėnų mintims“ pasakojo dabar jau 58 metų V. Budreika.
Paprašytas papasakoti, kaip treniruodavosi ir ruošdavosi kovoms, pašnekovas sakė, kad treniruotės vykdavo mokykloje Kupiškyje. Čia jį kartu su kitais vaikinais treniravo V. Petrulis.
Sportininkai neturėjo specialaus kilimo imtynėms. O lengvasvoriui V. Budreikai nebuvo ir lygiaverčių konkurentų, todėl mankštindavosi su sunkiasvoriais sportininkais. Daug praktinės patirties jam suteikė tragiškai žuvęs, žinomiausias mūsų rajono imtynininkas, Banginio pravardę nešiojęs V. Didžiulis.
„Buvau fiziškai stiprus, todėl ir laimėdavau. Sportavau dar nuo mažens. Internate jau nuo penktos klasės kiekvieną dieną lankydavau po dvi gimnastikos treniruotes. Ir dabar stengiuosi neapleisti fizinės formos: darau prisitraukimus, vaikštau ant rankų, atlieku kitus pratimus. Sportiška ir mano dukrytė – kol kas ji labai nori išbandyti įvairias sporto šakas“, – sakė pašnekovas.
Pasigirti to meto laimėjimais ar fotografijomis iš varžybų jis negalėjo. Vyras teigė to per daug nesureikšminęs ir augdami vaikai sunešiojo jo medalius.
Imtynės – tikras sportas
Vyras džiaugėsi, kad Kupiškyje vėl atgimė imtynės, nors, anot jo, tai tik pradžia ir teks pakovoti dėl svarbių pasiekimų. Pašnekovas prisipažino nusivylęs, kad buvo kalbų imtynes visai išbraukti iš olimpiados: „Tai viena seniausių sporto šakų pasaulyje. Imtynės ugdo vyrus, jų ištvermę, būdą. Čia nepasimuliuosi – tave visi mato, esi vienas prieš savo priešininką ir turi padaryti viską, kad laimėtum. Imtynininkai ne mušeikos – čia vyksta kova, kaip gyvenime, nepasislėpsi už nugaros. Reikia tikėti, kad ir imtynių neišbrauks iš olimpiados. Nesuprantu tokių sporto šakų – kultūrizmo, gimnastikos, „šeipingo“ (dailymankštės – aut. pastaba) propagavimo. Ar čia sportas?“
Lietuvos imtynininkai, pasak V. Budreikos, tikrai stiprūs – pasauliniu mastu. Ir tai, anot jo, dar kartą patvirtina, kad ne pinigai lemia sėkmę sporte, o entuziazmas, pastangos, geri treneriai.
„Nežinau, kiek milijardų reikėtų duoti mūsų futbolininkams, kad bent trečiąją vietą Europoje iškovotų. Viską lemia darbas ir noras“, – įsitikinęs buvęs sportininkas.
1977 metais imtynės užgeso
Po armijos grįžęs V. Budreika dar nepadėjo ginklų ir 1980 metais pelnė paskutinę savo rimtą pergalę „Nemuno“ draugijos suaugusiųjų varžybų čempionate. Jis tuomet tapo čempionu.
Tais metais imtynės dar aktyviai kultivuotos statybinių medžiagų ir sviesto gamyklose, tarpkolūkinėje statybos organizacijoje, rajoniniame gamybiniame susivienijime. Devintojo dešimtmečio pradžioje jau pradėta kalbėti apie šio sporto perspektyvas mūsų rajone. Nors norinčiųjų prasimušti šioje sporto šakoje netrūko, nebuvo tinkamos vietos imtynėms. Treneriai savo sportininkus tampydavo iš vienos vietos į kitą. Vėliau išvyko ir patys mokytojai.
Po 1977 metų imtynės Kupiškyje ėmė gesti. Sportininkai nebedalyvavo pirmenybėse, nebesisekė suformuoti ir rajono rinktinės. Imtynėmis susižavėję jaunuoliai išvykdavo šio sporto mokytis į kitus rajonus.
Devinto dešimtmečio pradžioje buvo bandyta įvesti klasikinių imtynių treniruotes mokiniams nuo aštuntos klasės. Tačiau Kupiškio rajone jos praktiškai nevyko – nebuvo tam sąlygų.
Ingrida NAGROCKIENĖ
Kmintys.lt