Prieš 56 metus Julius Malelė atvyko į Anykščius ir, pasiraitojęs rankoves, ėmėsi darbo. Netrukus subūrė vaikų grupę ir pradėjo juos mokyti imtynių paslapčių. Portale www.imtynes.lt pateikiamas A.Aškinio pasakojimas apie Mokytojo ir trenerio karjerą Anykščių krašte. Rašinys buvo publikuotas „Sporto” laikraštyje 1959 metais.
– Nervinasi, – tarė pusbalsiu vienas jaunuolių, sėdėjusių ant suoliuko pavėsyje.
Taip, Anykščių vidurinės mokyklos mokytojas Julius Malelė nervinosi. Štai jis nebe vargo surinko savo klasikinių imtynių komandą, kuri turėjo vykti į Vilniuje rengiamas „Nemuno“ pirmenybes, o jo auklėtinis Bronius Katinas, kaip visada, vėlavo.
Staiga iš už posūkio, nuo tilto per Šventąją, išniro autobusas. Vaikinai sujudo, sumojavo lagaminėliais.
– Važiuojam, – šūktelėjo jie treneriui. – Bala nematė to Katino.
Jau atsidarė autobuso durelės, vaikinai sušoko į vidų ir užėmė vietas prie langų, o autobuso motoras linksmai suburbė, tarsi sakydamas, kad tuoj lygiu plentu prasidės įdomi kelionė per Aukštaitiją. Tačiau treneris vis tebestovėjo ant plento.
– Važiuokit, – staiga riktelėjo jis. Aš jus pavysiu kita mašina…
Ir ji, jau nebežiūrėdamas į autobusą, greitai nudrožė plentu į miestelį. Treneris žinojo, kad Katinas dar silpnas imtynininkas, kad Vilniuje jis geros vietos neiškovos, tačiau palikti jį Anykščiuose atrodė jam neįmanoma. Juk tiek su juo buvo dirbta.
Bronių treneris rado dar tebeabejojantį: vykti ar ne? Pamatęs susirūpinusį trenerį, vaikinas, kuris jau norėjo padaužiškai išsisukinėti, staiga nuraudo ir greitai susikrovė mantą.
– Malelė auklėtinio nebarė, tik paprastai pasakė, kad komanda jau išvyko ir kad reikia vytis. Kaip tik dėl to vaikinui buvo dar nesmagiau.
Važiuojant sekančiu autobusu ir artėjant prie Kavarsko, Malelė staiga trinktelėjo savo raumeninga ranka į priekinės sėdynės atlošą ir tyliai suvelniavo. Katinas krūptelėjo ir susigūžė: na, dabar prasidės „moralai“ – juk treneris nedovanos už jo elgesį…
Tačiau, didžiausiai jo nuostabai, Malelė, dar kartą kažką paieškojęs vidurinėje švarko kišenėje, ramiai tarė:
– Kavarske aš išlipsiu. Vyk į Vilnių vienas. Juk žinai, kur „Nemuno“ taryba…
– Tik išlipęs Kavarske, Malelė sudavė sau per galvą ir riktelėjo: „Asilas!“, o po to su apmaudu nusispjovė. Berankiodamas savo vaikinus, jis užmiršo pasiimti varžyboms reikalingus dokumentus…
Po valandos pasiekęs Anykščius ir paėmęs dokumentus, Julius vėl išėjo į plentą ir sėdo į pirmą pasitaikiusį sunkvežimį. Įsispaudę tarp dviejų statinių, kurios nuolat svirduliavo ir grasė suspausti naująjį keleivį, jis nusišluostė prakaitą ir giliai atsiduso. Koks visdėlto nelengvas trenerio darbas rajone.
…Prieš trejus metus, tuoj po I TSRS Tautų spartakiados, Julius, kuris tuo metu buvo gan pajėgus imtynininkas ir dalyvavo visoje virtinėje varžybų, staiga susigriebė, kad jis, baigęs KKI, neturi paskyrimo. Kai kurie jo draugai jau gavo neblogas vietas Vilniuje ir Kaune, o Julius dar nežinojo, kur jam teks dirbti. Tuometinio kūno kultūros ir sporto komiteto kadrų skyriaus viršininkas S.Pilaitis be ilgų ceremonijų paklojo prieš Julių Lietuvos žemėlapį ir ėmė vardinti:
– Rokiškis, Trakai, Jurbarkas, Kybartai, Anykščiai…
Julius tylėdamas sekė Pilaičio pirštą ir, kai šis sustojo ties Anykščiais, tarė:
– Gerai…
Malelė nebuvo iš tų, kurie, baigę institutą ir trokšte trokšdami pasilikti Kaune arba Vilniuje, turbūt, ryžtųsi dėl to kiekvienam komisijos narui išbučiuoti ranką ir visus pirštelius po vieną. Susikrovęs savo nedidelę mantą, Julius nuvyko į Anykščius, išsinuomojo kambarėlį ir atsisėdo prie paprasto, nedažyto sporto komiteto pirmininko stalo. Bet jis nesiruošė nuobodžiauti. Jis atsivežė kuklų bet įdomų sumanymą – įkurti prie vidurinės mokyklos, kurioje jis mokytojavo, klasikinių imtynių sekciją.
Jau pirmą dieną nuėjęs į mokyklą, Julius pasikalbėjo su keliais vaikinais, papasakojo jiems apie imtynes, o vakare ir treniruotė surengė. Kilimo, to būtino imtynininkams daikto, Malelė neturėjo, tad sustūmė keletą sportinių matracų ir pradėjo mokyti elementariausių veiksmų. Nuo tada ir prasidėjo nesėkmės…
Visus metus Malelė ir jo auklėtiniai dirbo be kilimo. Norėdamas išpopuliarinti imtynes, jis greit radi išeitį. Per rajono festivalį jis parodė lauke, gražiame Anykščių šilelyje, kilimo imitaciją ir su atvykusiu iš Panevėžio imtynininku G.Vytėnu surengė parodomąsias varžybas. Netrukus įvyko dar vienos tokio pobūdžio varžybos. Į jas atvyko žinomi imtynininkai Kreivėnas, Prokofjevas ir Zažeckis. Po šių varžybų imtynėmis susidomėjo daug jaunimo, treniruotės vyko dažniau, bet… kai anykštėnai stojo į pirmąsias varžybas – Anykščiuose surengtas „Nemuno“ pirmenybes, – jų komanda užėmė priešpaskutinę vietą.
Tačiau pasiduoti sunkumams jis negalvojo.
Malelės auklėtiniai buvo gerokai nustebę, kai treneris juos pasivijo Liudo Giros gatvėje.
…Varžybos prasidėjo. Pirmą kartą po ilgo laiko Juliaus veidas vėl ėmė giedrėti. Jis pats „Nemuno“ varžybose užėmė pirmą vietą, du jo auklėtiniai – J.Šližys ir V.Raupelis – antras, J.Pajarskas trečią. Keturios prizinės vietos! Dabar treneris pajuto, kad jo darbas nenuėjo veltui. Prinoko ir daugiau vaisių. Šiemet J.Malelės auklėtiniai užėmė pirmą vietą varžybose, kuriose dalyvavo ŽŪA, Kupiškio ir Anykščių komandos. ŽŪA komandą – Kauno čempioną, – kurioje startavo pajėgųs imtynininkai Skriabė, Šermukšnis, Voveris ir kiti, anykštiečiai nugalėjo įtikinančiu rezultatu 5:2. Anykštietis Raupelis, įveikęs Skriabę, užėmė pirmą vietą.
Dabar komandoje yra du pirmaatskirininkiai, visas būrys antrojo it trečiojo atskyrio imtynininkų.
Prieš keletą mėnesių anykštiečiai rungtyniavo su respublikos “Darbo rezervo“ bei Ukmergės komandomis ir vėl užėmė pirmąją vietą.
Ir visa tai Julius Malelė laiko tik savo darbo pradžia. Jo tikslas – išgarsinti Anykščius kaip stiprių imtynininkų miestą.