Iš Bulgarijos – su Europos čempionato bronza. Iš Azerbaidžano – su tos pačios prabos Pasaulio pirmenybių medaliu. Imtynininkas Valdemaras Venckaitis 2007-aisiais buvo vienas tituluočiausių sportininkų Lietuvoje, tačiau didelio visuomenės dėmesio nesulaukė. Lietuvos tautinio olimpinio komiteto rengtuose geriausio šalies metų sportininkų rinkimuose jis nusmuko į ketvirto dešimtuko apačią, bet asmeninės dramos dėl to neišgyveno: „Sportuoju sau ir nekrepiu dėmesio į tai, ką kalba kiti“.

Medaliai

Prestižinių varžybų medaliai kukliai šypsotis ir ramiai elgtis įpratusiam 24 metų V. Venckaičiui tapo kasdienybe. Bet ne savaime suprantamu dalyku.

„Ką planuoju olimpiniame Pekine?, – perklausė graikų-romėnų imtynių meistras. – Kol neturėjau kelialapio, galvojau, kad būtų gerai jį iškovoti. Dabar manau, kad olimpinėse žaidynėse būtų gerai laimėti medalį. Į visas varžybas važiuoju taip mąstydamas – būtų gerai iškovoti medalį. Taip nusiteikęs važiavau ir Europos, ir į Pasaulio čempionatus. Niekada neplanuoju, kad tikrai laimėsiu“.

Panašius ketinimus į varžybas atsiveža ir kiti atletai. „Gal visi?, – gūžtelėjo pečiais V. Venckaitis, paklaustas, kiek imtynininkų prieš varžybas mąsto taip pat kaip jis. – Mano svorio kategorija – iki 74 kg – viena gausiausių. Pasaulio ir Europos čempionatuose joje dalyvauja po keturias dešimtis sportininkų. Apie medalius nesvajoja gal tik vienas kitas iš egzotiškų valstybių – Venesuelos, Čilės“.

Karjera

Sportuoti būsimoji imtynių žvaigždė pradėjo Tauragėje. Mokykloje pamatė skelbimą, kviečiantį treniruotis ir susigundė pabandyti.

„Vaikystėje labai mėgau dvikovines sporto šakas. Negalėdavau atitraukti akių nuo televizoriaus ekrano, jei rodydavo karatė ar panašias varžybas, – prisiminė atletas. – Imtynės Tauragėje populiarios, bet išbandžiau ir kitas sporto šakas – futbolą, stalo tenisą. Tačiau sykį sutikau gatvėje savo buvusį imtynių trenerį, ir grįžau į jo grupę“.

Paaiškėjo, kad imtynių kilimas, ant kurio tik pats atsakai už savo veiksmus, V. Venckaičiui yra patrauklesnis už futbolo aikštę, kurioje galutinį rezultatą gali lemti ir komandos draugo klaida.

Pas tauragiškius trenerius Kęstutį Šegždą ir Joną Sabutį užsisipyręs bei darbštus paauglys dirbo, kol sulaukė 15 metų. 1998-aisiais po vienų laimėtų varžybų V. Venckaitį pastebėjo Vilniuje įkurto olimpinio imtynių centro vadovai: „Jie turėjo vieną laisvą vietą ir pakvietė mane. Nuo tada centre ir gyvenu“.

Nuo tada jaunas imtynininkas pradėjo eiti ir pergalių keliu. 2003-iaisiais Stambule jis iškovojo Pasaulio jaunimo čempionato sidabrą, o sėkmė suaugusiųjų varžybose atėjo pernai. „Sėkmė mūsų varžybose lemia daug. Bet svarbiausia – geras pasirengimas“, – paaiškino V. Venckaitis.

Šeima

Kai V. Venckaitis kovojo dėl Pasaulio čempionato medalio Azerbaidžano sostinėje Baku, kovas stebėjo 5 tūkstančiai žiūrovų. „Jie ten kitaip vertina imtynes – labai populiarią sporto šaką“, – pastebėjo čempionato prizininkas. Kaip yra Lietuvoje? „Užtenka tų žiūrovų“, – gūžteli pečiais V. Venckaitis, tuoj pat pripažindamas, kad salėje dažniausiai sėdi imtynininkų artimieji, draugai, buvę sportininkai.

Esant tokiai situacijai Valdemarui ir jo jaunesniajam broliui Edgarui paramos užtenka kaip niekam kitam. V. Venckaitis turi penkis brolius ir keturias seseris, kurie, kartu su tėvais, dažnai apsilanko varžybose. Pasaulio ir Europos čempionatų bronzos laimėtojas – vyriausias vaikas šeimoje. Jaunėliui broliui – vos penkeri.

2002 metų Europos jaunių vicečempionas E. Venckaitis – vienintelis brolis, su kuriuo Valdemarui tenka parungtyniauti ant kilimo. Ir tai ne visa jėga – Edgaras už vyresnįjį brolį dešimčia kilogramų lengvesnis. Kitiems broliams V. Venckaitis imtynių veiksmus parodo tam, kad būtų fiziškai tvirtesni ir drausmingesni.

Jėga

Fizinė jėga imtynininkams, ypač klasikinės jų versijos, graikų-romėnų imtynių atstovams, yra vienas svarbiausių dalykų. Tobulinti techninius ir taktinius aspektus Lietuvos rinktinės nariams padeda trenerių štabas, kuriam vadovauja buvęs Sovietų Sąjungos rinktinės treneris Grigorijus Kozovskis.

Jėgos prideda ne tik intensyvios treniruotės, bet ir optimali mityba. „Vartojame daug maisto papildų, šiuo atžvilgiu sau nieko negailime“, – sako V. Venckaitis ir čia pat pripažįsta, kad mėgstamiausias jo patiekalas vis dėlto yra visiškai „nesportiniai“ cepelinai. Grįžus iš varžybų užsienyje labiausiai norisi paragauti arba jų, arba kito riebaus lietuviško patiekalo – žemaičių blynų.

Ar noras būti stipriam yra veiksnys, kuris vaikus traukia ant imtynių kilimo? „Gal ir norėjau būti stiprus“, – abejodamas traukia pečiais V. Venckaitis. Gatvėje muštis jam neteko: „Esu ramus žmogus“.

Tačiau ir patiems ramiausiems kartais neišlaiko nervai susidūrus su įžūliais užgauliojimais. „Muštis tikrai niekada neteko“, – šypsodamasis įtikinėja būsimasis Pekino olimpinių žaidynių dalyvis.

V.Venckaitis tikisi, kad jėgos jo neapleis dar ilgai. Trauktis nuo imtynių kilimo artmiausiu metu sportininkas neketina. „Optimalus imtynininkų amžius – apie 30 metų. Tad laiko aš dar turiu, – svarsto atletas. – Jei, aišku, traumų išvengsiu“.

Traumos

Kol kas skųstis sveikata atletas negalėtų. Išskyrus vieną menisko operaciją, po kurios gana greitai atsigavo, rimtų traumų V. Venckaitis nepatyrė. Kitaip nei jo brolis Edgaras, kuriam per varžybas buvo išniręs klubas.

„Po tokių traumų imtynių triko dažniausiai kalamas prie sienos“, – nelinksmai šyptelėjo vienas šalies imtynių federacijos atstovas. E. Venckaičio ši sunki trauma nepalaužė, jis grįžo į treniruotes. O jo vyresniajam broliui prieš varžybas dažniausiai tenka rūpintis tik tuo, kad svoris nebūtų per didelis.

Svoris

Kilogramai, kuriuos reikia sudeginti prieš varžybas – visų imtynininkų rūpestis. Po treniruotės atletai paprastai lipa ant čia pat salėje stovinčių elektroninių svarstyklių ir stebi jų verdiktą.

„Patrauk rankas nuo ekrano“, – ragina ką tik individualią treniruotę baigusį traumuotą sunkiasvorį Mindaugą Mizgaitį G. Kozovskis. „Čia tik dabar 125 kg, pamatysite, pradėsiu dirbti ant kilimo – bus ne daugiau nei 123“, – teisinasi šis.

„Svorį mesti tenka visiems. Mano kategorijoje nerungtyniauja sportininkai, kurie normaliomis aplinkybėmis sveria 74 kg – jie būtų per maži ir per silpni. Mes sveriame maždaug 80 kg“, – pasakojo V. Venckaitis.

Varžyboms artėjant prasideda svorio metimo maratonas – treniruotės šiltai apsirengus, kad būtų išliejama kuo daugiau prakaito, griežtos dietos, pirtys, dideliais kiekiais geriamas vanduo. Tik po svėrimo varžybų išvakarėse sportininkai gali kaip reikiant užkąsti. Prieš svarbiausius startus jie dažniausiai yra jungiami ir prie lašelinės, kad organizmui būtų sugrąžinta tai, ką šis yra praradęs.

Greta kilimo

Ar imtynės yra sportas, iš kurio galima pragyventi? „Dabar, kai rodau gerus rezultatus, atsirado normalus finansavimas, – svarsto V. Venckaitis. – Kita vertus, manau, kad jei esi geras, gali pragyventi iš bet kurio sporto“.

Kai kuriose užsienio šalyse vyksta klubų varžybos. Ateityje kylanti Lietuvos imtynių žvaigždė būtų nieko prieš pabandyti užsidirbti tokiuose turnyruose. Dabar svarbiausi kiti dalykai – artėjančios Pekino olimpinės žaidynės, pasirengimas joms, studijos Vilniaus pedagoginiame universitete.

„Apie Valdemarą vien teigiamai galima kalbėti bent jau todėl, kad jis sugeba suderinti sportą ir mokslus“, – įvertino Lietuvos imtynių federacijos generalinis sekretorius Paulius Daumantas.

Tačiau toks intensyvus gyvenimas atima daug energijos. „Didesnę laisvalaikio dalį praleidžiu miegodamas“, – neslepia V. Venckaitis. Kiti pomėgiai? Kinas, muzika. Ir viena, ir kita – be aiškaus skonio antspaudo. Ir filmus, ir muzikos kūrinius imtynininkas renkasi pagal tuo metu užplūdusią nuotaiką.

Be imtynių ir studijų, savo vietą V. Venckaičio gyvenime užima kariuomenė. Atlikęs privalomąją tarnybą, atletas liko savanoriu ir tarnauja Klaipėdoje įsikūrusiame dalinyje, nors pats pripažįsta, kad į uostamiestį nuvažiuoja tik retkarčiais. Pavyzdžiui, kai vyksta šaudymo pratybos.

Ir karo vadai, ir Pedagoginio universiteto dėstytojai supranta, kad V. Venckaičio gyvenime dabar svarbiausios yra imtynės, todėl kartais sportininką įvertina atlaidžiau.

Pačiam imtynininkui lieka negailint jėgų rengtis Pekino žaidynėms. Ir tikėtis, kad ateityje bus net geresnių kovų nei ta, kurioje per Pasaulio čempionatą Baku skindamasis kelią medalio link V. Venckaitis palaužė po pirmojo kėlinuko pirmavusį Odelisą Herrero iš Kubos ir kurią jis kol kas vadina geriausia per savo karjerą.

Nerijus Kesminas