Vienas geriausių šalies sportininkų imtynininkas Mindaugas Ežerskis žodžių į vatą nevyniojo: Pekino olimpinės žaidynės jam – paskutinės, todėl iškovoti medalį būtina. Tai būtų puikiausias 23 metus trukusios sporto karjeros įvertinimas.
Trisdešimtmetis pasaulio graikų-romėnų imtynių vicečempionas, šalies rinktinės lyderis, praėjusiais metais užėmęs trečiąją vietą geriausių šalies sportininkų rinkimuose, jaučiasi esąs pajėgus kovoti dėl aukščiausio apdovanojimo.
……..
– Balandį vykusiame Europos čempionate Suomijoje nepasisekė – po atkaklių kovų suklupote prieš praėjusių metų pasaulio jaunimo čempioną turką ir likote be apdovanojimų. Ar nenukrito ūpas rengtis olimpinėms žaidynėms?
– Kaip tik atsirado noras atsilyginti. Tokios klaidos užgrūdina ir skatina labiau stengtis. Man nepatinka pralaimėti. O jei taip nutinka, norisi kuo greičiau atsirevanšuoti. Mano kategorijoje (iki 96 kg, – aut.) tas turkas – naujas žmogus. Dabar išanalizavome jo kovas, padarėme išvadas.
Rengimasis olimpiadai nedaug kuo skiriasi nuo pasirengimo pasaulio čempionatui. Ten neblogai pasisekė, todėl stengiamės viską kartoti. Aišku, treneris visada užkrauna daugiau darbo. (Juokiasi.)
– Vasarį gimęs sūnus Žygimantas netrukdo rengtis svarbiausioms metų varžyboms? Tėvystės atostogų neėmėte?
– Niekas neišleistų prieš olimpiadą. Pirmąjį mėnesį buvo sunku, kai pasikeitė visas dienos grafikas. Dabar po truputį viskas stojasi į savo vėžes. Sūnus paaugo, ramiai miega. Dabar – jau linksmiau. Ir į treniruotes einu išsimiegojęs.
Pirmuosius mėnesius nuolat girdėdavau vaiko verksmą. Negalėdavau išsimiegoti. Dabar, matyt, jau prisitaikiau – nebegirdžiu. (Juokiasi.) Nuovargis irgi daro savo darbą. Dabar sūnus suteikia daug teigiamų emocijų. Yra dar dėl ko stengtis.
– Pekino olimpiada jums – ne pirmoji. 2000-aisiais Sidnėjuje sekėsi neblogai – buvote septintas. Po ketverių metų Atėnuose – fiasko – tik 13-oji vieta. Kokius tikslus sau keliate šiemet?
– Atėnų olimpiada buvo tragedija. Apmaudžiai pralaimėjau varžovui iš Irano. Žinojau, kad jei jį įveiksiu, būsiu geriausių šešetuke, jei ne – liksiu sąrašo gale. Paskutinėmis kovos sekundėmis pasipylė varžovo veiksmai ir pralaimėjau. Pasirengęs buvau gerai. Matyt, koją pakišo įtampa. Buvo labai skaudu. Net ašarą išliejau.
Olimpiadoje mažiausia klaidelė, netikėtumas gali kainuoti labai daug – visą ketverių metų darbą. Dėl to aukštos kvalifikacijos sportininkams dažnai kyla minčių po olimpiados atsisveikinti su sportu. Ne visi po nesėkmės ryžtasi vėl ketverius metus lieti prakaitą, stengtis, kentėti.
Tokių minčių buvo kilę ir man. Svarsčiau apie karjeros pabaigą. Tačiau treneris, artimieji įkalbėjo nepasiduoti, sportuoti ir savo jėgas dar kartą išbandyti Pekino olimpinėse žaidynėse. Dėl to, kad tai bus jau trečioji olimpiada, man lengviau. Jau žinau, kaip viskas vyks, įsivaizduoju slegiančią atsakomybę, todėl galiu geriau pasirengti psichologiškai.
Kur kas sunkiau bus Valdemarui Venckaičiui. Jam tai bus pirmoji olimpiada. Bandau jam padėti, papasakoti, kaip viskas vyks. Puikiai prisimenu, kokia nežinomybė, jaudulys kamavo, kai pirmą kartą važiavau į olimpiadą Sidnėjuje.
Vien iš arti pamatyti Virgilijų Alekną, krepšininkus, kuriuos iki tol mačiau tik per televizorių, man, jaunam sportininkui, buvo fantastika.
Nepakartojamas jausmas žinoti, kad kartu su tokiais sportininkais esi vienoje rinktinėje. Dabar su kai kuriais jų esame geri draugai. Su V.Alekna, Ramūnu Vyšniausku, Andrejumi Zadneprovskiu, Edvinu Krungolcu susitikę visada pasišnekame, pasidomime, kaip sekasi, sergame vieni už kitus.
Iki starto stengiuosi atsiriboti nuo išorinio pasaulio – niekur neinu, mėginu susikaupti. Bet paskui malonu nueiti į varžybas palaikyti savų. Visuomet per olimpiadas stengiuosi nueiti į krepšinio varžybas.
– Pasaulio čempionate teko patirti, kad viena maža klaidelė gali kainuoti čempiono titulą. Puikiai suprantate sunkiaatletį R.Vyšniauską, kuriam Europos čempionate auksas išslydo iš rankų?
– Labai apmaudu, kai iš rankų išslysta auksas. Visai kitaip, kai pralaimi stipriam varžovui. Ilgai graužiausi, kad įdėjęs tiek daug darbo nepasiėmiau to, ką galėjau. Guodžiausi, kad laikas užgydys
žaizdas. Ir tikrai, po mėnesio palengvėjo. Po truputį skausmas pasimiršta.
– Pavyko susidoroti su jus ilgai kamavusia bėda, kai po pralaimėtos kovos tarsi pakliūdavote į duobę?
– Turiu savo psichologę. Kartu su ja mėginame spręsti šią problemą. Analizuoju savo būseną prieš startą, bandau ją pakoreguoti, kad nebūčiau toks įsitempęs, kad negalvočiau apie atsakomybę. Ji labiausiai per olimpiadas ir slegia. Juk toks startas vienas per ketverius metus, atstovauji Lietuvai.
– Patiriate aplinkinių spaudimą parvežti medalį?
– Stengiuosi apie tai negalvoti. Tai sukelia nereikalingos įtampos. Noriu gerai pasirengti, kovoti taip, kaip galiu – to iš manęs laukia treneris.
– Bus auksas?
– O kodėl ne? V.Venckaitis išmokė, kad jei važiuojame, tai paimti medalio. O kokios spalvos – žiūrėsime. Tikiuosi, Pekine nebus nesklandumų, nors nuo jų niekas neapsaugotas. Tikiu, kad daug kas nulemta iš aukščiau. Viliuosi, kad gerai pasirengsiu ir likimas neiškrės piktų išdaigų.
Kam važiuoti į olimpiadą, jei nesitiki medalio, pergalės? Pakeliauti į Pekiną galima nuvykti ir taip. Bet jei jau iškovojai kelialapį į olimpiadą, reikia tikėtis ką nors iš ten parsivežti. Koks tu sportininkas, jei nesieki aukščiausio rezultato? Žinau, kad bus sunku – bus kovų, vadinamų mėsmale. Bet žinau, kad esu pajėgus ir galiu laimėti.
Pekino olimpiada mano karjeroje – paskutinė. Londono olimpiadoje man būtų 35-eri. Tokio amžiaus imtynininkų didžiajame sporte – vienas kitas. Jau baigiasi mano jėgos. Bet kuris sportininkas per savo gyvenimą geriausiu atveju gali dalyvauti trijose ar keturiose olimpiadose. Per
savo karjerą turi tik tiek progų įrodyti, ką gali.
Olimpinis medalis – svarbiausias. Jei jį iškovosiu, žinosiu, kad ne veltui ėjau į sporto salę, ne veltui dirbau.
Norisi parvežti olimpinį medalį sūnui, sau, šeimai – visiems. Juk ne aš vienas daug darbo įdedu. Ir treneriai, federacija. Man tik reikia eiti ant kilimo ir atlikti savo darbą.
– O jei nepasiseks ir šįkart?
– Stengiuosi pesimistiškai negalvoti. Būtų labai apmaudu, bet reikėtų su tuo susitaikyti. Kaip sako mano treneris, nesvarbu, kaip pasisektų varžybos, gyvenimas tuo nesibaigia. Dėl pralaimėjimo galvos niekas nenukerta.
– Kaip manote, kurie dar sportininkai Lietuvai parveš olimpinius medalius?
– Imtynininkai tikrai atveš nors vieną medalį. Jeigu ne aš, tai kuriam kitam pasiseks. Mūsų rinktinė stipri, subrendusi, visi pajėgūs, gali kovoti dėl medalių. Aišku, kaip visada, Virgis (Alekna) parveš medalį. Taip pat penkiakovininkai, irkluotojai, krepšininkai. Jie – mūsų elitas. Manau, ši sena gvardija toliau pasieks gerų rezultatų.
– Anksčiau prieš kovas nesiskusdavote barzdos. Kodėl nebesilaikote šio prietaro?
– Po Atėnų olimpiados pakeičiau tradicijas. Kadangi ten nepasisekė, pamaniau, jei nepadėjo šis prietaras, užteks. Dabar visą laiką prieš varžybas skutuosi.
Pasaulio čempionate gyvenome viename kambaryje su V.Venckaičiu. Varžybų išvakarėse jis netyčia sudaužė stiklinę. Kai pasijuokiau, kad dabar už ją reikės mokėti, jis atsakė: „Čia mūsų laimei”. Kitą dieną abu iškovojome medalius. Dabar juokiamės, kad į Pekiną reikės pasiimti
servizą ir prieš varžybas jį sudaužyti.
Su rinktine turime ilgametę tradiciją prieš svarbesnes varžybas nuvažiuoti į vieno mūsų trenerio pirtį. Visi ramiai pasėdime, pašnekame, išgeriame arbatos.
– Esate imtynininkų rinktinės kapitonas. Tai prideda atsakomybės?
– Aš kapitonas tik dėl to, kad komandoje likau seniausias. (Juokiasi.) Kadangi turiu daugiausia patirties, kiti klausia patarimų. Kol kas į Pekiną važiuosime trise – aš, V.Venckaitis ir Mindaugas Mizgaitis. Norėčiau, kad daugiau mūsų į olimpiadą važiuotų. Rinktinėje – 15 žmonių. Visi aria, juodai dirba vien iš idėjos.
– Nuo birželio išvažiuojate rengtis olimpiadai į Ukrainą ir Baltarusiją. Kodėl daugiausia laiko treniruojatės Rytų bloko šalyse?
– Imtynės Lietuvoje niekuomet nebuvo populiari sporto šaka. Pagrindinis pasirengimas vyksta Ukrainoje ir Baltarusijoje. Imtynės – ne bėgimas. Kad per treniruotes nemiegotume, reikia pajėgių,
lygiaverčių treniruočių partnerių. Reikia, kad kas nors kaulus palaužytų. Nes jei per treniruotes nebus kovų, per varžybas nieko nepavyks.
Būtina mankštinti raumenis, nervų sistemą. Ant kilimo per sekundę turi suvirškinti daug informacijos. Situacija keičiasi labai greitai. Todėl būtina staigi reakcija. Reikia jausti aplinką, varžovą. Būtina iš anksto apgalvoti, numatyti ne tik savo, bet ir varžovo ėjimus. Imtynėse, kaip ir žaidžiant šachmatais, kova vyksta nuolat. Miegoti ant kilimo neišeina.
– Imtynės – skausminga sporto šaka. Per kovas ir jums yra lūžę šonkauliai. Kaip ištveriate tą skausmą?
– Nemanau, kad imtynės skausmingesnės nei kitos sporto šakos. Imtynininkams lūžta šonkauliai, krepšininkams plyšta raiščiai. Skauda visiems. Prie to pripranti.
– Dėl agresyvaus ir efektingo kovos stiliaus, panašaus į garsiojo amerikiečių boksininko Mike’o Tysono, esate pramintas Lietuvos Tysonu. Širdies neskauda, jei sužalojate varžovą?
– (Juokiasi). Ant kilimo humanizmo labai nedaug. Ten mes visi – priešai. Tuomet neįdomu, ar kitam skauda. Gerai, jei skauda, padarysime, kad skaudėtų dar labiau. Ant kilimo mums svarbiausia laimėti kovą. Kaip, kokiomis priemonėmis, neįdomu. Nulipę nuo kilimo visi esame draugai, pasisveikiname, pasišnekame.
Nežinau, kodėl man prilipdyta tokia pravardė. Sako, šiek tiek išoriškai esu panašus. Bet draugai manęs taip nevadina. Aš Tysonu, kaip asmenybe, nesižaviu. Nenorėčiau būti į jį panašus.
– O kuriais sportininkais žavitės?
– Imtynėse – legendiniu rusų imtynininku Aleksandru Karelinu, 18 metų nenugalėtu ant kilimo. Likimo ironija, kad jis pralošė paskutinę savo kovą. Bet kuriam reikėtų lygiuotis ir į disko metiką V.Alekną.
– Tiesa, kad imtynės jus iš didžiausio mokyklos neklaužados pavertė pavyzdingu mokiniu?
– Jei ne imtynės, nežinau, kas dabar būčiau. Užaugau Šiauliuose, ne pačiame geriausiame rajone. Iki septintos klasės buvau užkietėjęs chuliganas. Bet po nelaimės šeimoje – tėvo mirties mano pirmasis treneris privertė pagalvoti. Pasirinkau sportą, mokslus.
Mano motina, sesuo – irgi sportininkės. Kartu su motina bėgiodavome, važiuodavome į varžybas. Grumdamasis ant kilimo vaikas gali išsikrauti, išlieti energiją. Tuomet nereikia eiti į gatvę ir ten bandyti įrodyti savo jėgą.
– Ar Kūno kultūros akademijoje jau apsigynėte daktaro laipsnį?
– Šiemet daugiau laiko skiriu pasirengimui olimpiadai. Mėginsiu apsiginti kitais metais. Ateityje norėčiau dirbti treneriu. Tam ir siekiu mokslo.
Man didžiausias autoritetas – mano dabartinis treneris iš Baltarusijos Grigorijus Kozovskis. Jis imtynių sporte – jau 50 metų. Yra parengęs ne vieną pasaulio čempioną, turi didžiulės patirties, gerų technikos įgūdžių. Norėčiau būti panašus į jį.
– Jūsų vienmetė žmona Inga – sportininkė, šotokan karatė rudojo diržo meistrė. Namie tenka pakovoti – kuris kurį?
– Pakovojame. Bet man paprasčiau – tereikia prieiti ir apsikabinti. O jai norint laimėti reikia pataikyti įspirti. (Juokiasi.)
Inga man labai padeda. Gal dėl to, kad pati sportininkė, puikiai supranta, jog turiu daug treniruotis, važiuoti į stovyklas. Prieš pasaulio čempionatą per tris mėnesius namie pabuvau tik 10 dienų.
Bet ji nepriekaištauja, žino, kad jei nevažiuosiu į stovyklas, būsiu paskutinis. Išvažiuoti būna labai
sunku, kamuoja ilgesys. Užtat grįžus gerai.