Tatjana Ranceva, buvusi stalo tenisininkė, manė kartą ir visiems laikams metusi sportą. Ištekėjo, pagimdė keturis vaikus. Vieną dieną po penkiolikos metų ji grįžo į sporto salę. Beveik sensacija: pasitreniravusi porą mėnesių šį pavasarį tapo Lietuvos laisvųjų imtynių čempione. Būdama trisdešimt ketverių.

Kaip dešimt šeimyninio gyvenimo metų paversti gera treniruote
Įdomu, kiek ji sveria? 48 kilogramus… Štai taip! Rungdamasi lengviausioje svorio kategorijoje ji gana lengvai suraitė jaunesnes varžoves, kurios treniruojasi ir penkerius, ir dešimt metų. Prieš tai ji nedarė mankštos, nepuoselėjo linijų sporto klubuose, lakstė tik paskui keturis padaužas ir niekada nežinojo, kas yra dieta – iki šiol geriausiai jaučiasi sukirtusi “Karališko” šokolado luitą. Būdama nėščia priaugdavo tiek svorio, kad gydytojai ko gero griebdavosi už galvos – po kokius dvidešimt aštuonis kilogramus. Tačiau pati buvo rami kaip belgas – jie nutirpdavo per pora mėnesiukų. O kaipgi su jėga, kurios reikia imtynėms? Tatjana įsitikinusi, kad daugiau lemia technika ir greita reakcija. Pastarąją buvo išlavinusi žaisdama stalo tenisą. Sportavo daug ir ilgai, buvo Lietuvos, vėliau SSRS rintinėje, o metė dėl paprastos priežasties: prieš penkiolika metų tam sutrukdė jos…pavardė. Susikūrė Sąjūdis ir daugeliui viskas, kas buvo rusiška, pasidarė nebepriimtina. Į vienas kitas varžybas nepaėmė, o kai turėjo važiuoti į Lietuvių sporto žaidynes Australijoje, buvo tiesiai šviesiai paaiškinta, kad su tokia pavarde (Sundukova – D.Š.) geriau likti namie – tevažiuoja grynakraujės lietuvaitės -utės ir -aitės. Baigusi Pedagoginį institutą, turėjo tapti kūno kultūros mokytoja, bet džiaugėsi ir gavusi plaukimo instruktorės darbą viename Vilniaus darželių. Stalo teniso nėmaž nepasigedo – prisiminimai apie žvėriškus krūvius ir dvi tris treniruotes per dieną nekėlė nostalgijos. Paneigė teoriją, kad karjerą baigę sportininkai neišvengiamai sustorėja – ji tapo daug lieknesnė. Su buvusiu imtyninku Jevgenijumi atsitiktinai supažindino draugai – Tatjana juokauja, kad 1,65 cm kavalieriui, matyt, visos panelės tuomet buvo per aukštos, ir pagaliau štai pasitaikė mažutė. Susituokę jau buvo nutarę, kad vaikų augins mažiausiai tris (vyras šiaip jau svajojo apie vienuolika…). Su savo keturiais, kurių vyriausiam – aštuoneri, o pagrandukui – ketveri, jie ir taip yra išimtis tarp savo draugų ir pažįstamų. Dar ir todėl, kad sportiški Rancevų vaikai serga mažiau už kitus. Na, o judrumas jų – galite įsivaizduoti… Vienas nori valgyti, kitas – miego,  trečias, lėkdamas į lauką, niekaip neranda šaliko, o ketvirtas ropščiasi ant sprando. Tad motiniškos Tatjanos treniruotės trukdavo daugiau nei pusę paros. Persivalgyti taip pat sąlygų nebuvo. Kai tik ji, nutaikiusi ramią minutę sugalvoja ką nors sukirsti ir pasideda pilną lėkštę, kaip mat atsiranda mažiausiai dar du išalkėliai, kurie mikliai padeda mamai nepiktnaudžiauti maistu.
Sunkiau buvo ne tada, kai vaikai dar buvo visai maži, tačiau dabar. Anksčiau Tatjanos vyras turėjo geresnį darbą, ruošėsi pradėti savo verslą, buvo gyvos abiejų mamos, daug padėjusios šeimai. Tik pokalbio pabaigoje ji išsitars, kad nors retai, bet pasitaiko, kai reikia dvi dienas su dvidešimčia litų visai šeimai pragyventi, tačiau to, matyt, nežino absoliučiai niekas: daug kam jie atrodo ideali, viskuo pertekusi ir vargo nematanti sportininkų šeima. Iš besišypsančios Tatjanos sunku tikėtis skundų sunkiu gyvenimu: jei kam trūksta optimizmo ir sugebėjimo džiaugtis kasdienybe – pakanka su ja pabendrauti. Atrodo stipri ir valinga – tokios moterys neverkia, žiūrėdamos melodramas. Apsirikau. Yra kaip tik atvirkščiai. Tačiau ji sako, kad ašarų niekada nerodo vaikams ir vyrui – kad dėl jos nesielvartautų, o kadangi viena būna itin retai, tai neleidžia sau išskysti. Ji greitai keičia temą. Pasakoja, kad niekada nesigraužia, jei nėra su kuo palikti vaikų – visur eina kartu. Kartais visi  išsiruošia į čiuožyklą arba važinėtis riedučiais Vingio parke. Iš pradžių ji tik “ganė” saviškius. Kartą, pamačiusi prašvilpiančią riedučiais draugę, pavydžiai pamanė: o kodėl gi aš negalėčiau? “Prisijaukinusi” riedučius, išbandė pačiūžas.
Kur moteris nuveda azartas
Prieš metus Tatjanos vyras, kaip buvęs imtynininkas, sulaukė pasiūlymo patreniruoti vaikus. Vakarais ir savus, susirinkęs iš mokyklos ir darželio, prigriebdavo. Vyresnysis pabandė sportuoti, mažieji tik dūkdavo, o jų mama tada, įtariu, niekaip negalėdavo atsistebėti retomis vienatvės minutėmis namie. Kai po kokio mėnesio jį užsuko į salę pasižiūrėti, ką ten šeimyna veikia, nesitikėjo, kad ilgai užsibus. Per treniruotę berniukai kovojo vienas su kitu, ir juos stebėdama Tatjana taip įsijautė, kad negalėjo išsėdėti ant suolo – apėmė azartas. Iki tol, klausydamasi aistringų vyro šnekų apie mėgstamą sporo šaką ji, atvirai sakant, manydavo, kad tai baisiausia nuobodybė. (Atsiprašau, bet su tuometine jos nuomone visai sutinku…) Vyras dar pasiūlė: girdi, ateik dažniau: kur kampelyje pasimankštinsi, pašokinėsi, kaulus pramankštinsi. Tačiau  tyliai strakalioti kampelyje buvo ne jos būdui. Kartu su paaugliais Tatjaną vyras išmokė kelių imtynių elementų. Ji ateidavo kasdien – staiga kilo nenumaldomas noras pasportuoti. Kai tuo nusistebiu, paaiškina, kad taip nutiko ne tik jai: keletas berniukus sportuoti atvedusių mamų po savaitės kitos atsinešė sportinę aprangą ir… Ne, imtynės jų nesužavėjo: mamos tyliai kampelyje tampo gumas ir daro mankšteles su lazdomis. Labai lengva Tatjanai nebuvo: jautėsi atpratusi nuo fizinių krūvių. Savikritiškai prisipažįsta, kad paskui bėgančius trylikos keturiolikos metų paauglius vilkdavosi kaip sraigė. Kai pavargdavo, garsiai pasiguosdavo esanti tik sena pavargusi moteriškė ir leisdavo sau atsipūsti ant suolelio. Jei žalioje jaunystėje besąlygiškai pildydavo trenerio paliepimus, tai dabar jai rūpėjo gauti atsakymus į visus nuolat kylančius klausimus: kodėl reikia būtent taip, o ne kitaip, jei jai, matote, patogiau varžovą permesti šitaip? (Aišku, jei treneris – nuosavas vyras, galima ir pasiginčyti – D. Š.) Jevgenijus greitai sumetė, kad jeigu bandys viską žmonai išaiškinti salėje, nebeliks laiko jo auklėtiniams. Tad parnešdavo namo vaizdo kasečių su imtynių kovomis ir abu, užmigdę vaikus, iki paryčių jas žiūrėdavo ir aptarinėdavo.Tatjana atrado tai, kas ją visada traukė. Vaikystėje nežaidė su lėlėmis. Smagesni atrodė vyriškų žaidimai: futbolas, ledo ritulys, traukė dziudo. Dabar ji dar neprarado vilties įgyvendinti vieną svajonių – studijuoti teisę, tik suka galvą, kaip reikės studijas suderinti su darbu, kurio tikisi: norėtų treniruoti imtynininkes.
Kartą vos pradėjusią salėje lankytis Tatjaną pamatė keli imtynių treneriai. Vėliau jie prasitars, kad išsyk suprato ją turint gerą sportinę nuojautą, kuri leidžia žaibiškai pajusti varžovo silpnąsias puses. Ir kovotojos charakterį. Tad ėmė ir pasakė: ruoškis Lietuvos čempionatui. Tatjana vyrui iškėlė sąlygą: dalyvausianti tik tada, jei čempionate rungsis ir jis. Ką jam beliko daryti? Ogi dalyvauti visai nepasiruošus, nepasitreniravus su lygiaverčiais partneriais. Tatjana nenorėjo važiuoti – jautėsi taip, lyg dalyvautų avantiūroje, nes net gerai nežinojo visų taisyklių. Tada dar nežinojo ir to, kad jaunos jos varžovės treniruojasi po daugelį metų. Prieš pirmą kovą vyras greitai pašnabždėjo, kad teks kovoti su pačia stipriausia varžove, numatoma Lietuvos čemione – jei ją nugalės, daugiau jai nebus ką veikti. Kai ji paguldė savo varžovę ant menčių, teisėjas, pagal taisykles palaukė penkias sekundes, sušėrė į kilimą, tačiau sušvilpti neskubėjo: nežinomai, pirmą kartą pasirodžiusiai imtynininkei labai nesinorėjo atiduoti pergalės. Salėje kilo triukšmas, pergalė buvo įskaityta Tatjanai. Iki tol nejautusi jokio varžybų jaudulio, ji išsigando, pamaniusi, kad galbūt pasisekė tik atsitiktinai. Tačiau kitas nugalėjo be vargo. Kai paklausiu, ar jai pačiai nekeista po penkiolikos metų pertraukos vos vos pasitreniravus staiga tapti Lietuvos čempione, Tatjana užtikrina, kad ne. Ne taip neįmanoma, kaip iš šalies atrodo. Ir pasiūlo : “O jūs pati nueikite į sporto salę ir pajusite skirtumą: anksčiau treniravomės, nes reikėjo, o dabar – kad malonu”. (Neįtikinsite! – D. Š.) Ruošdamasi kitoms varžyboms ji treniravosi dar daugiau. Su kuo? Su tais pačiai paaugliais vaikinukais ir su vienu lengvesnio svorio treneriu. Tačiau Europos čempionate Rygoje jai nepasisekė. Varžovės, su kuriomis buvo galima kovoti kaip su lygiomis, buvo labiau patyrusios, o ji neturėjo jokios varžybų patirties, nesisekė suvaldyti starto jaudulio. Vasarą Tatjaną apėmė dar didesnis azartas – kartais treniruodavosi po du kartus per dieną, išsiaiškino visas taisyklių subtilybes, nes ruošėsi važiuoti į Pasaulio čempionatą, kur būtų buvę kovojama ne tik dėl medalių, bet ir dėl kelialapių į olimpiadą. Tačiau laukė nusivylimas – į čempionatą neišvyko nei moterų nei vyrų laisvųjų imtynių komandų nariai, nes JAV ambasada jiems neišdavė vizų arba kai kurie jas gavo prieš pat čempionatą, kai nebeliko laiko pasiruošti. Gal nusivylusi Tatjana jau metė treniruotes? Nė už ką! Ji tikisi dalyvauti dviejuose tarptautiniuose turnyruose Tunise ir Makedonijoje, kuriuose surinkti balai teoriškai dar atvertų kelius į olimpiadą. Ją įkvepia tai, kad ten važiuos visos jos varžovės, su kuriomis ji kovojo Rygoje. Ir kurias įmanoma nugalėti. Jei kas užsimena, kad imtynės – nemoteriška sporto šaka, atšauna, kad daugelis neišmanėlių jas sieja su grubumu. Tatjanos nuomone, tai didelė neteisybė. Vyrai imtynininkai – itin galantiški, jautrūs ir švelnūs. Tarp jų ji jaučiasi kaip tarp gerų didelių meškinų… O neišbandę imtynių kovos, niekada nesužinos, kaip tai yra smagu ir azartiška. Nenuobodu ir treniruotis, nes daug kas vyksta žaidimo forma ir niekada nėra monotonijos, kaip, pavyzdžiui, stalo tenise.
Kaip grūdinasi vyrai


Paauginusi vaikus, Tatjana pradėjo dairytis darbo, tačiau fizinio mokytojų niekur nereikėjo. Nepanorusi dejuoti dėl bedarbystės ir nieko neveikti, ji greitai įsidarbino indų plovėja. Paskui baigė masažo kursus. Dar išmoko dirbti kompiuteriu. Įniko į buhalterijos mokslus – griebiasi visko, kas gali praversti. Šiuo metu patenkinta masažistės darbu, bet mano, kad gali ir sugeba daugiau. Kai prieš keletą metų abu nutarė, kad ji dirbs, o vyras pusmečiui pasiims vaiko priežiūros atostogas, Jevgenijui teko pasėdėti namuose su pusmečio mažyliu. Ir su kitais trimis, aišku. Tuomet jie gyveno užmiestyje, ir vakarais vyras atvažiuodavo Tatjanos pasiimti iš darbo. Susivėlęs, alkanas, raudonomis akimis. Ji paklausdavo: “Valgei ką nors?” Ne. Jis tiesiog nespėjo! Nes kai pamaitino vieną, atsikėlė kitas, tada kiti du, paskui jis dirbo tą ir aną, tada toliau rengė, migdė ir maitino, o vėliau – viskas iš pradžių. Kaip ir visi standartiniai sutuoktiniai Jevgenijus pirmaisiais vedybinio gyvenimo metais “užmetė” šiet tiek kilogramų. Na, kokį trisdešimt. Tačiau per pirmąsias buvimo namie su vaikais savaites vėl tapo lieknas ir gražus. Vaizdajuostėje užfiksuota: vasaros pradžioje vyriškis dar su apvalainu pilvuku, o pabaigoje – Tatjanos žodžiais tariant, sulysęs ir sukritęs… Užtat dabar, kai kuris nors jo pažįstamas prasitaria, kad žmona, matote, sėdi namie su vaikais ir nieko neveikia, jis visda pertraukęs skundus paklausia: “O tu – sėdėjai?”
Užuot burbėjęs, kad jam vėl reikia su vaikais sėdėti, kai žmona treniruojasi, jis ją nuolatos spaudžia: buvai treniruotėje? Kodėl ne? Kada eisi? Kiek gali praleidinėti?
Lietuvos čempionate visus pralinksmino viena netipiška situacija: ant vieno kilimo kovojo jos vyras su varžovu, o šalia – Tatjana su varžove. Užuot susikaupęs savo kovai, jos vyras, visaip kito imtynininko vartomas, vis bandė sukti galvą ir atkakliai stebėti, kaip sekasi žmonai. Maža to: dar ir patarinėjo, ką jai daryti.
Nenorintis labai jau nusileisti savo antrajai pusei, kuri tikina, kad dabar apie imtynes su vyru gali diskutuoti kaip lygi (ir netgi kartais nebeklauso jo patarimų, nes turi kitą trenerį), jis pats ėmė ryžtingai treniruotis: nori kaip reikiant pasiruošti Lietuvos
čempionatui. Per kurį savo kovingąją antrąją pusę ruošiasi nustebinti.

Dovilė Štuikienė